Gruodžio 4 d. Seimas po karštų diskusijų vis dėlto priėmė rezoliuciją „Dėl Jungtinių Tautų Visuotinio susitarimo dėl saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos“, kuria pritariama Tarptautiniam migracijos paktui.
Glumina tai, kad pats pakto tekstas nebuvo išverstas į valstybinę kalbą ir nepateiktas svarstyti Seimo komitetams kad ir skubiausia tvarka, o svarstyta pati rezoliucija.
Glumina dar ir Nepriklausomybės akto signatarų ir kai kurių visuomenės veikėjų kreipimosi ignoravimas, jau nekalbant apie tai, jog visuomenė apskritai nebuvo ir nėra kaip reikiant informuota apie tokį paktą.
Sakyti, jog pasirašysimasis dokumentas niekuo neįpareigoja, yra melas, nes jame ne vieną ir ne dukart vartojamas žodis „įsipareigojama“. Be to, kokia būtų prasmė pasirašinėti niekuo neįpareigojantį dokumentą?
Vienintelis sužinotas dalykas yra tai, kad dokumentą inicijavo Vokietija, siekdama atsikratyti savo pačios prisikviestų atbėgėlių gausos ir išbarstyti juos kaimynams. Žodžiu, ketinama elgtis taip, kaip tas daugiabučio gyventojas, kuris per neapdairumą prakiurdė savo vandentiekio vamzdį ir, užuot sustabdęs vandens srautą, pilsto jį kaimynams, dar ir juridiškai juos įpareigojęs dalintis srautu.
Pats Seimo rezoliucijos tekstas irgi kontraversiškas bei atsiduoda tam tikru vasalitetu ar naivumu. Kelios citatos:
primindamas skaudžią Antrojo Pasaulinio karo ir pokario laikų patirtį, kai neviltyje atsidūrę pavergtų tautų žmonės tik Vakarų valstybių solidarumo dėka galėjo sukurti gyvenimą iš naujo svečiuose kraštuose;
Taip, bet po II pasaulinio karo Rytų europiečiai ne į Šiaurės Afriką bėgo. Ir nei savo religijos, nei įstatymų ar papročių neprimetinėjo juos priglaudusioms valstybėms. Pagaliau ir patys stengėsi pragyventi ne iš pašalpų, o iš darbo. Be to, dabartinis dokumentas visiškai sulygina karo pabėgėlių ir ekonominių migrantų teises. Išlaikyti tuos atbėgėlius riebiomis, kaip jie tikisi, pašalpomis, kai lėšų trūksta patiems šalies piliečiams, Lietuvai būtų per sunki, ją pačią alinanti ir dar labiau skurdinanti užduotis.
pažymėdamas, kad nė viena valstybė negali savarankiškai išspręsti migracijos iššūkių;
Nereikia kalbėti už visas valstybes, juo labiau už tas, kurios nesireklamuoja impotencija ir savarankiškai sprendžia „migracijos iššūkius“. Nemanau, kad paktą atsisakiusios pasirašyti Latvija, Lenkija, Vengrija, Austrija, JAV, Australija ir kt. yra kvailesnės už Lietuvą ar neįgalios išspręsti tų iššūkių.
pabrėždamas, kad migrantai, naudodamiesi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, privalo laikytis priimančių šalių įstatymų, gerbti jų tradicijas ir papročius;
Tuščia deklaracija, nes tose šalyse, kurios prisiėmė globoti šimtus tūkstančių kitos religijos ir kultūros atbėgėlių (pvz., Prancūzija, Vokietija ar Švedija), dar negimė žmogus, priverčiantis juos visus laikytis vietinių įstatymų ir gerbti tradicijas, jei tie įstatymai ir tradicijos nesutampa su atsineštosiomis ar prieštarauja atbėgėlių religijai.
skatina Lietuvos Respublikos Vyriausybę plėtoti dialogą su visuomene ir Lietuvos Respublikos Seimu dėl tarptautiniu mastu vykstančių diskusijų aktualiais migracijos politikos klausimais.
Gana ciniškai atrodantis skatinimas, žinant, kad šiuo visuomenei itin svarbiu migracijos pakto klausimu dialogo nebuvo, tačiau Seimas, nepaisydamas to, pritarė, jog paktas būtų pasirašytas.
Klausimas toks: kam atstovauja Lietuvos Respublikos Seimas? Jį rinkusiai Lietuvos visuomenei ar pačiam sau? Jei pačiam sau, tada jį reikia perrinkti. Ir nerinkti į Seimą tų, kurie nesidomi viešąja nuomone ar tiesiog ją ignoruoja. Dalis seimūnų, balsavusių „už“, manęs nenustebino. Bet pribloškė tie, kuriais iki šiol tikėjau ir pasitikėjau. Ačiū ir jiems. Už atvertas akis.
P. S. gruodžio 6 d. Latvijos Saeimos dauguma balsavo už NEPRISIJUNGIMĄ prie JT migracijos sutarties. Prisijungimą palaikė daugiausia prokremlinė „Santarvės“ partija. Matyt, solidarizuodamasi su bendraminčiais Lietuvos Seime.
