Algimantas Rusteika. Suvaidintoje laisvėje jokių partijų nėra. Suvienyti jas yra absoliuti iliuzija
Suvaidintoje laisvėje jokių partijų nėra – tai tik oligarchinių ir asmeninių interesų grupuotės. Imituojant demokratines procedūras jos keičia viena kitą uždaroje, nuo žmonių jau nebepriklausomoje sistemoje, kur rezultatą nulemia žiniasklaidos manipuliacijos, partijoms iš biudžeto dalinami valstybės finansai, korporacijų interesai ir moralinė tuštuma.
Ši sistema akivaizdžiai merdi ir vis didesnė visuomenės dalis bėga ir nusisuka nuo savo valstybės. Pusė šalies rinkėjų net nebeina balsuoti, o iš ateinančiųjų didelė dalis blaškosi, ieškodami vis naujų sisteminių “gelbėtojų”, kurie prieš kiekvienus rinkimus nematomos rankos paslaugiai pateikiami. Šie žmonės taip pat savo interesus išreiškiančios politinės jėgos neturi.
Tuo būdu, praktiškai du trečdaliai šalies piliečių politikoje nėra niekaip atstovaujami. Tarp opoziciškai sistemos atžvilgiu nusiteikusių ir nusivylusių žmonių yra ir kairiųjų, ir dešiniųjų, ir centristinių įsitikinimų, tautinių ir krikščioniškų, provakarietiškų ir prorusiškų nuostatų, ir pačių įvairiausių, dažnai – priešingų ekonominių, kultūrinių, socialinių interesų žmonių.
Todėl suvienyti visus juos po viena vėliava, į vieną politinį darinį dabar yra absoliuti iliuzija. Dialogas, veiksmų derinimai, susitarimai ir veikimas bendram tikslui bus įmanomi tik tada, kai bus sukurtos tikros, visas visuomenės grupes atstovaujančios struktūros.
Ir visuomenei, ir valstybei, ir kiekvienam žmogui kada nors ateina neišvengiamų pasirinkimų ir išbandymų metas. Kada reikia apsispręsti, ar toliau sėdėti ant sofos, teisuoliškai piktintis ir pasyviai stebėti, kaip negrįžtamų, vėžinių procesų apimta valstybė ir mūsų visų ateitis lėtai slenka į tamsą. Ar liautis klūpėjus ir atsistoti.
Tikroji politinė sistema ir tikros partijos dar tik kuriamos. Tai be galo sunkus darbas visuotinio nusivylimo, baimės ir nepasitikėjimo, užvaldytos žiniasklaidos ignoravimo, žmonių kiršinimo ir dezinformacijos sąlygomis. Jokių vienkartinių pergalių čia nebus. Laisvė yra ne įvykis, o kelias, kurio pabaigos jau nebepamatysiu.
Bet išsivadavimo kelyje nueisiu tiek, kiek man dar liko ir pasirinkau, su kuo. Visi esame pridarę daugybę klaidų ir nepadarę svarbių sprendimų, prikalbėję nereikalingų ar nepasakę lemiamų žodžių. Tačiau tie, kas žiūri atgal, niekur niekada nenueis. Reikia žaisti tomis kortomis, kurias likimas padalino, idealių žmonių ir lengvų galimybių niekas mums nebeduos.
Per šiuos ne vienerius metus, kai čia esam kartu, neblogai žinot, kas aš toks, prieš ką ir už ką, ko neapkenčiu ir ką myliu. Tuos, kurie pasirinko neklūpėti, kviečiu eiti kartu. Prisijunkit, susitiksim.
Mindaugas tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pirmuoju suvienytos Lietuvos valdovu, tai jis gudrumu ir jėga sugebėjo ją suvienyti. Lietuviai pasižymi dideliu pavydu, tad per savo ambicijas nesugeba peržengti. Dabar kiti laikai, jėga nebetinka, o kas lieka? Manau, kad lieka nusižeminimas, kad ne asmeninės ambicijos, o Dievo Valios vykdymas. O kur tokį rasti, kad būtų doribingas, Dievą mylintis ir dar sumanus vadovas?
Tik dabar dašilo kad niekas su niekuo nesivienyja- nors iš Juozaičio visi reikalavo su visais vienytis jei nori Tautos forumo paramos. dabar net šitiems aišku kad tai buvo ir yra neįmanoma ir galėtų pvz radžvilai Juozaičio atsiprašyti.
Labai dèkingas ,kadneatsirado vietos mano komentarui.Tai ir yra pirmieji naujų politinių darinių źingsniai įtvirtinant tautinį oragmatizmą.Sèkmès.
Pasakėte tiesą – ” susitarimai ir veikimas bendram tikslui bus įmanomi tik tada, kai bus sukurtos tikros, visas visuomenės grupes atstovaujančios struktūros.” O mus vienyti gali tik krikščioniškas tikėjimas į Kristų, kuris niekada neapvylė. Nėra kitos tiesos, nes ji tegali būti viena, tai Jėzaus TIESA.