Algimantas Rusteika. Kuo mes įdomūs pasauliui, mužikui yra gėdinga ir svetima

Kaimietukas, atvykęs miestan, drovisi savo tarmiškos šnektos, nerangumo, jaučiasi toks juodas ir mažiukas, parblokštas mūrų kultūrų didybės. Tačiau greit prisipratina, atkunta, gyvenime pasiekia daugiau už vietinius, kuriems daugiau duota ir mažiau reikia stengtis. Tėviškėn pradžioj lekia kas savaitgalį, po kiek laiko – kas antrą, vėliau dar rečiau, bet niekada jos nepamiršta, myli, prisimena iki mirties, nes ten jo sielos tėvynė.

Tačiau yra kaimietukas, o yra ir kaimietis – suktas, daugiaveidis, savanaudis, primityvus ir apgailėtinas mužikas. Ne šiaip drovisi – jam baisiai gėda savo kilmės, savęs paties ir deda didžiules pastangas tapti kitu. Niekina viską, kas sava, gėdijasi tėvo ir motinos, atvykusių aplankyti, kad tik kas nepamatytų, kokie jie ne tokie kaip čia reikia. Į savuosius žvelgia iš aukšto, pamokomai, o priverstas kartais grįžti namo jaučiasi dideliu, aukštu ponu iš Paryžiaus. Šią savybę perduoda per kartų kartas, savęs besigėdijantis, piktas mužikas tupi ir senų miestiečių, ir bajorijos genuose.

Nuvykę į kitą šalį domimės jos kultūra, papročiais, mus tik prajuokins kokie nors Ašchabade virti cepelinai. Lygiai taip apgailėtinos italams mūsų picos ar turkams mūsų kioskelių kebabai, britams – mūsų angliškai mykiamas popsas. Pasauliui esam įdomūs tuo, kuo esam kitokie, nepakartojamai unikalūs, nepanašūs į kitus, kada būnam patys savimi.

Tačiau kaimiečiai padarys viską, kad tik nebūtų savim. Viskas, kas sava, prigimta ir iškentėta, kuo mes įdomūs pasauliui, mužikui yra gėdinga ir svetima. Reikia žūtbūtinai pataikauti ir visaip įtikti ponams iš Paryžiaus, su užslėpta intencija, kad tave patį palaikytų ponu iš Paryžiaus. Nors tikrame Paryžiuje įsižeidžia, jei nekalbi prancūziškai, o jei kalbi, dar labiau supyksta, jei kalbi netaisyklingai.

Mužikas versis per galvą, kad tik pas mus būtų viskas kaip pas juos, kad tik jiems laikrodžių nereiktų persukti, kad visi užrašai būtų suprantami, švarkai, paradai, tekstai ir įstatymai tokie, kaip nori, o jei jie nežino, ko nori, mes tą pasistengsim atspėti! Baisi juk būtų gėda, jei mes nepatiktume, ką apie mus pasaulis pasakytų! Štai atvyko pora idiotų iš dar idiotiškesnio realybės šou ir visa Tėvynė sudrėko, susijaudino ir laukia, kas su ja dabar bus, ir koks džiaugsmas kaimiečiams – jiems patiko, koks susigrūdimas prie kamerų, mes normalūs, tokie, kaip jie, mus parodys, mus pagirs!

Mužikui nepakanka gėdintis to, kas sava – jis tą giliai niekina, savastis juk savaime suprantama blogybė, kaip prie stalo pagadinti orą, jau ir argumentuoti nebereikia, rašyk „kaip visame normaliame pasaulyje” ir įrodysi bet ką, nes visa kita, kas pas mus, nenormalu. Šitiek apžvalgininkų pragyvena tyčiodamiesi iš to, kas sava, o kaimiečiai vis prašo daugiau, žiauriai džiaugiasi ir laikina, nes taip plečiasi savųjų ratas ir jie pasijunta labai šiuolaikiški, svarbūs ir apsaugoti.

Niekinti reikia ne tik savuosius, kurie nenori būti kitokie, bet ir visus, kuriems nepasisekė, visus silpnuosius, palūžusius iš nevilties, nebeišgalinčius užsimerkti, vienus su savim žiūrinčius tamsoj į lubas, nes toks dabar yra geras modernaus, intelektinio jaunimo tonas. Jūs tik pažiūrėkit, su kokiom lupenom lūzeriai važinėja, kokios storos ir aptriušę, kvaišos jų bobos ir atsilikę vaikai, argi gali tokie būti ne patys kalti ir ar nejuokinga, kai matai pro restorano langą, tikra grėsmė normaliam, teisingam gyvenimui!

O mes, kurie ne tokie, esam ateitis ir būsim kaip visi kurie kaip visi, ne kokie nors kaimo nevykėliai, net nurodyti nereikės – patys į akutes žiūrėdami suprasim, atspėsim, kokiais reikia būti, pritarsim viskam, kam reikia, paskųsim visus, kuriuos reikia, nesiseiliokit čia su savo seniais, neišsigalvokit čia tų kaimietiškų tėviškių ir sielos tėvynių, mes esam Žalgirio Lietuva ir būsim visi kaip vienas ir visi už visus, kol baigsis rungtynės.