Aldonas Pupkis: diskutuoti apie kalbos politiką reikia lygiomis teisėmis, atsiribojant nuo nepagrįstų ir iš piršto laužtų teiginių

Nemažo visuomenės dėmesio sulaukė ir lapkritį publikuotas rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės straipsnis apie grėsmes lietuvių kalbai. Jame ji teigė, kad institucijos nori „kontroliuoti net aukštosios kalbos kūrėjus – poetus, rašytojus ir filosofus, o mums visiems, lietuviškai kalbantiesiems, nori įkalbėti nevisavertiškumo kompleksą ir apsiaustos kalbinės tvirtovės sindromą“.

Daug nuomonių pasigirdo ir po gruodį pasirodžiusios tinklalaidės „Redakcija“ epizodo, kuriame kalbininkė, Vilniaus universiteto profesorė Loreta Vaicekauskienė pasakojo, kaip dabar veikiantis kalbos reguliavimas riboja žmogaus saviraišką, neslėpė apmaudo, kad iš lietuvių kalbos buvo išvalyta daugybė senųjų skolinių.

Į šias mintis sureagavo žinomas kalbininkas, profesorius Aldonas Pupkis. Feisbuke jis paskelbė du įrašus, kuriuose išskyrė, kad viešojoje erdvėje verdančiose diskusijose dėl lietuvių kalbos žmonės dažniausiai diskutuoja dėl skirtingų diskusijų objektų: vieni kalba apie bendrinę kalbą, kiti apskritai apie kalbą.

Anot kalbininko, sunku nereaguoti, kai nuo pat laidos anonso į akis drebiamas atviras melas, kai pačioje laidoje nesiskaitoma su kalbos faktais.

Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ prof. A. Pupkis papasakojo, kodėl kai kuriems žmonėms liberalesnis kalbos reguliavimas atrodo patrauklesnis, paaiškino, kaip turėtų atrodyti etiškos diskusijos kalbos politikos klausimu ir kodėl lietuvių kalbai reikia ją reguliuojančių institucijų.

Sureagavote į jutubo kanale „Redakcija“ įkeltą tinklalaidę, kurioje apie kalbos politiką diskutavo kalbininkė Loreta Vaicekauskienė. Ar pareikšti poziciją viešai Jus paskatino tai, kad tinklalaidėje buvote paminėtas pats?

Kai nuo pat laidos anonso į akis drebiamas atviras melas, kai pačioje laidoje nesiskaitoma su kalbos faktais, sunku nereaguoti. Ir apskritai toji laida buvo ne diskusija, bet atviras vienašališkas ir vienakryptis kalbos politikos ir kalbos priežiūros institucijų puolimas. Anksčiau dar yra buvę lyg ir diskusijų, bet dažniausiai jose trys keturi tos politikos priešininkai berdavo priekaištus vienam kviestam kitos nuomonės atstovui ir patys apibendrindavo, kad šis esantis neteisus (prisimenu apibendrinimus: tai melas, jūs meluojat, tai netiesa ir pan.). Dėl tinklalaidės buvo tuo apmaudžiau, kad joje iškraipyti kalbos faktai ir nepagrįsti teiginiai sklido iš Vilniaus universiteto sienų (ten įsikūrusi „Redakcija“), tarp kurių ilgus metus dirbo ir tie dabar visaip niekinami kalbos normintojai.

Be to, šita tolesnė, jeigu ją taip vadinsime, – diskusija sužadino mintį, kad čia gal iš centro duotas nurodymas po rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės išpuolio lrt.lt portale pereiti į lemiamą puolimą, ir turbūt ne veltui prieš pat Kalėdas mostelti dar bent du tokie vienakrypčiai kirčiai. Viename – mano gerbiamas filosofas Arūnas Sverdiolas LRT klasikos laidoje „Homo cultus“, ne visai gaudydamasis lingvistinėje tikrovėje, ne vienur sukeisdamas akcentus, visaip stengėsi įrodyti, kad Kalbos inspekcija yra blogai, nors jis pats nieko prieš neturintis prieš kalbininkus ir neprieštarauja kartais jų pataisomas.

Kitame – prieškalėdiniuose „Kultūros baruose“ – greičiausiai anoniminė autorė (gal autorius ar kolektyvinis rašytojas) Andrė Kėnaitė, vulgarizuodama kalbos politikos esmę, iškraipydama kalbinius, istorinius ir kitokius faktus, tiek papila purvo vienoj vietoj, kokio iki šiol dar neteko matyti. Apie ten rašomus dalykus savo žodį tikriausiai tars straipsnyje minimi autoriai ar kas nors kiti, o man čia pridera atsakyti tik į „Bernardinų“ žurnalisto pateiktus klausimus. Vis dėlto neiškenčiu nepaklausęs, kaip dabar turi jaustis pati buvusi mano studentė Loreta, kai tame absurdo spektaklyje mato parašyta, kad „šioje niūrioje padangėje sušvito žvaigždė – Loreta Vaicekauskienė […] ir sukėlė kalbos revoliuciją“. Žinote, tai perskaičius, Kūčių išvakarėse mąstyti apie sušvitusią Betliejaus žvaigždę darėsi, kaip dabar sakoma, sudėtinga…

Palaikančiųjų profesorės Loretos Vaicekauskienės poziciją kalbos reguliavimo klausimu yra daug. Kaip manote, kodėl idėja į kalbą žiūrėti liberaliai yra daug patrauklesnė už dabartinę tvarką turėti „neliečiamą“ bendrinę kalbą?

Iš kur žinote, kad palaikančiųjų daug, kad tas požiūris daug patrauklesnis? Kas atliko kokius tyrimus, kas skaičiavo? Aš lygiai taip pat galiu sakyti, kad Loretos Vaicekauskienės poziciją palaiko tik keliolika nuolat viešai besireiškiančių Vilniaus burbulo nekalbininkų, ir be statistikos Jūs nepaneigsite tokio teiginio. Pavažinėkite po Lietuvą, pasikalbėkite su žmonėmis ir gal susidarysite kitokią nuomonę.

Prie skleidžiamos kalbos anarchijos idėjos šliejasi daugiausia tie, kurie pritingi daugiau pasimokyti, kurie mėgsta maištauti ne tiek dėl konkrečių dalykų, o tiesiog dėl paties maišto, ir kt.

O dėl patrauklumo tai nesunku suprasti, kad prie skleidžiamos kalbos anarchijos idėjos šliejasi daugiausia tie, kurie pritingi daugiau pasimokyti, kurie mėgsta maištauti ne tiek dėl konkrečių dalykų, o tiesiog dėl paties maišto, ir kt. Pažiūrėkit, kas sudaro tų laisvininkų ir maištautojų būrį: gal du trys rašytojai, keli sociolingvistai ir istorikai, įvairūs kalbos diletantai (atsimenate dabar dažnai cituojamą anų laikų Ričardo Gavelio straipsnį apie diletantų epochą?), net provokatoriai. Yra ir dalis prie jų besišliejančių, bet labai nenuoseklių žmonių: čia vienąkart jie prieš kalbos norminimą ir už visišką individo kalbos laisvę, kitąkart jau pritaria, kad normos vis dėlto egzistuoja ir kalbos anarchija į gera nenuvestų.

Manau, nėra visai tikslu tą kalbos laisvintojų grupę vadinti kalbos liberalais, nes pats liberalumas kalbos praktikoje turi daugybę atspalvių (ir tarp oficialiosios kalbos politikos šalininkų yra įvairių, kartais net smarkiai besiskiriančių nuomonių), o mūsų kalbamu atveju tik maskuoja pastangas panaikinti pačią kalbos priežiūros sistemą ir tos priežiūros institucijas.

Kalbėti apie dabartinės kalbos politikos siekimą turėti „neliečiamą“ bendrinę kalbą yra tikrų tikriausia nesąmonė (požiūris, kad kalbos institucijos ir prižiūrėtojai nori išlaikyti kalbą gryną ir nepakitusią, paskleistas dar 2011 m „Naujajame Židinyje–Aiduose“ skelbtame pokalbio tekste). Atsidarykite kad ir VLKK svetainę ir pamatysite, kokia normų apykaita joje fiksuojama, kiek visokių pokyčių įtvirtina Kalbos komisija. Neminėsiu nuolatinio Terminų banko atnaujinimo, įvairių sričių terminų svarstymų, „Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“ normų nagrinėjimo ir kt. Jeigu nebus nekuklu, pasakysiu, kad ir aš pats, neturėdamas glaudesnių ryšių su Kalbos komisija, ne taip seniai inicijavau jau pribrendusią bendrinės tarties normų peržiūrą, ir 2021 m. pabaigoje apsvarstytos ir patikslintos normos buvo patvirtintos protokoliniu Komisijos nutarimu.

Savo įraše feisbuke teigiate, kad „nekalbininkai“ tinklalaidėje išsakytus teiginius apie kalbos politiką priima už gryną pinigą. Ar diskutuoti apie kalbą turi tik kalbininkai ar / ir jos vartotojai – rašytojai, žurnalistai, mokytojai, likusi visuomenė? Ar požiūris į kalbos politiką ilgainiui turi keistis, jei visuomenėje nuolat kyla diskusijų ir kritikos bangų dabar vykdomai kalbos politikai?

Kalbame apie skirtingus dalykus. Kad nuolat kartojamus iškraipytus ir propagandinius dalykus Loretos Vaicekauskienės sekėjai, kai kurie kiti nekalbininkai paprastai priima už tikrą pinigą, daug pavyzdžių ieškoti nereikia. Antai, ir toje tinklalaidėje minėti iškraipyti kalbos duomenys (neva kalbininkai pakeitę, suprask – iš bendrinės kalbos pašalinę, žodžius barsukas, sarmata ir kt.) tuoj pat (gruodžio 10 d.) per Nacionalinį transliuotoją buvo pakartoti Ritos Miliūtės laidoje „Langas į valdžią“. Šios laidos prelegentė, suprantama, pasirėmusi esą kalbą tyrinėjančių mokslininkų duomenims, savo stiliumi pasistebėjo, kam reikią naikinti senelių vartotus žodžius, ir retoriškai paklausė: „Ką tada kalbos Inspekcijos viršininkas veiks, jei nebus draudžiamų žodžių, už ką žmogui algą reiks mokėti?“ Kuo čia dėti „draudžiami žodžiai“? Ir kuo čia dėtas Inspekcijos viršininkas? Tiek barsukas, tiek sarmata yra norminiai, žodynuose pateikiami bendrinės kalbos žodžiai, ir žurnalistams priderėtų susigaudyti.

Diskutuoti reikia lygiomis teisėmis, rimtoje diskusijoje atsiriboti nuo visokių nepagrįstų ir tuo labiau iš piršto laužtų teiginių, remtis tiksliais, neiškraipytais faktais ir duomenimis, įrodinėti, o ne varyti tiesmuką propagandą prieš kalbos politiką.

Diskutuoti reikia lygiomis teisėmis, rimtoje diskusijoje atsiriboti nuo visokių nepagrįstų ir tuo labiau iš piršto laužtų teiginių, remtis tiksliais, neiškraipytais faktais ir duomenimis, įrodinėti, o ne varyti tiesmuką propagandą prieš kalbos politiką. Noriu ypač pabrėžti, kad tokiose diskusijose iki šiol nebūdavo aiškinama, kodėl vartotini ar peikiami kokie kalbos faktai kaip netinkami norminei kalbai, bet teikta kategoriška „galutinė“ nuomonė. Turiu įtarimų, kad kartais taip dangstomas paprasčiausias lingvistinis neišmanymas, o dažniausiai neįsigilinimas į kalbamų reiškinių esmę.

Neretai tokie teiginiai būdavo palydimi tiesioginėmis ar maskuotomis patyčiomis iš kalbos politikos ir jos vykdytojų. Tokia neapykantos kalba skleidžiamas nepasitikėjimas kalbininkų bendruomene, propaguojamas vartosenos chaosas ir anarchija. Antra vertus, man vis darosi aiškiau, kad kalbos faktų tikslumas ir teiginių pagrįstumas tiems laisvintojams nėra jokia vertybė (tada nereikėtų apsimesti mokslininkais). Bene svarbiausia jiems – bet kokiomis priemonėmis pasiekti, kad būtų panaikintos kalbos priežiūros institucijos, ir dabar, radus atpirkimo ožį, pirmiausia išversti iš posto Kalbos inspekcijos viršininką.

Daug metų reguliuojama bendrinė kalba, o privačioji žmonių kalba nėra kalbos politikos objektas. Kaip vertinate profesorės Loretos Vaicekauskienės teiginius, kad esame raštinga tauta, o šiuo metu dėl ilgamečio kalbos reguliavimo mums reikia ne tolesnio reguliavimo, o terapijos? Ar lietuviai raštingi?

Nelabai suprantu tų teiginių ryšio. Gal Loreta Vaicekauskienė sako, kad rašyti išmokstama savaime ir nieko nereikia daryti? Ar provokuojate mane kalbėti, kokiu laipsniu lietuviai raštingi? Į šį  klausimą geriausiai Jums atsakytų mokytojai lituanistai.

Rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės tekstas, paskelbtas prieš mėnesį, Lietuvoje sukėlė atgarsį. Į diskusiją apie viešąją kalbą ir jos reguliavimą įsitraukė ir rašytojas Marius Ivaškevičius, kiti garsūs žmonės. Žinoma, kūrybos kalbos reguliuojančios institucijos nereguliuoja, tačiau kaip manote, kodėl kyla tokių diskusijų ir kodėl rašytojai kelia klausimą dėl viešosios kalbos reguliavimo?

Teisybės dėlei, tas tekstas sukėlė ir priešingą reakciją, argi neatsimenate, kiek buvo net ir griežtai priešingų nuomonių, pasipiktinimo – ir iš ne mažiau žymių rašytojų ir kitų garsių žmonių? Bet Sabaliauskaitės gerbėjai apsimeta, tarsi kitos nuomonės išvis nebūtų.

O kodėl kyla diskusijų? Galėčiau spėti, kad dėl šališkai suprasto asmens laisvės siekimo, kitų šalių nuomonių mėgdžiojimo, asmens savivertės iškreipimo ir daugelio kitokių priežasčių.

Pats teigiate, kad grožinės kalbos niekas nereguliuoja, ir tikriausiai Jūsų minėtų rašytojų kūrinių kalbos niekas nėra kritikavęs. Bet gal jie kada buvo turėję kokių nesutarimų su redaktoriais ar kas juos kitaip kaip buvo nuskriaudę. Kartais, jei kas paverkšlena dėl lietuvių kalbos skurdumo (su potekste, kad dėl to kalbininkai kalti), tai įtariu, slepia paprasčiausią kalbinį neįgalumą. Rašytojas savaime yra ne tik originalaus turinio, bet ir kalbos kūrėjas. Norint kalbininkus galima bet kuo apkaltinti. Pavyzdžiui, net iš kai kurių intelektualų lūpų teko girdėti, kad kalbininkai paliekantys nemaža tuščių neįvardintų kalbos plotų, kitaip sakant, nesukuriantys jiems žodžių ir dėl to esą sunku išreikšti savo (turbūt genialias) mintis. Kiti skundėsi, esą kalbininkai prikūrę visokių vielabraukių, anekdotinių šiknapurčių (jei kas nėra girdėjęs – tai motociklas) ir kitokių baidyklių.

O kodėl kyla diskusijų? Galėčiau spėti, kad dėl šališkai suprasto asmens laisvės siekimo, kitų šalių nuomonių mėgdžiojimo, asmens savivertės iškreipimo ir daugelio kitokių priežasčių. Žinote, nemaža yra ir tokių, kuriems į kraują įaugę garsiai purkštauti prieš viską, kas nors kiek prieštarauja jų nuomonei.

Diskutuojama ir apie valstybinės kalbos politiką vykdančių institucijų misiją bei reikalingumą šiandien. Dažnai sakoma, kad analogiškos kalbą reguliuojančios institucijos veikia daugumoje šalių. Ar tikrai tokios institucijos ten atlieka analogišką vaidmenį?

Apie kitų šalių kalbos priežiūros institucijas mūsų spaudoje jau nemaža rašyta. Kiek vienur tos institucijos veikia pagal savo šalies geopolitinę padėtį, susiklosčiusias kultūrines tradicijas, nusistatytą kalbos politiką, kalbos vartosenos poreikius ir kitus dalykus, ir nėra reikalo kopijuoti kitų šalių praktikos. Jau gana prikopijavome savo švietimo srityje ir to rezultatus matome. Kalbant apie mūsų kalbos politiką, vis kreipiamas žvilgsnis į kitus, bet beveik nesiremiama mūsų šalies ir lietuvių kalbos funkcionavimo specifika. Ypač keistai atrodo minėtoje „Redakcijos“ tinklalaidėje keltas klausimas, ar turi tokią instituciją, pavyzdžiui, Anglija ar Jungtinės Amerikos Valstijos. Man patiko į tai viena replika feisbuke:

„[K]lausinėtojai labai stengėsi. Lietuvių kalbos (apie 3,3 mln. kalbėtojų) norminimo praktikų lyginimas su anglų kalbos (apie 1,35 milijardo kalbėtojų), o ne su latvių (apie 2,2 mln. kalbėtojų) ir estų (apie 1 mln. kalbėtojų) praktikomis buvo įspūdingai magnifiscencinis.“

Kalbos priežiūros reikia ir todėl, kad pasaulyje vis intensyvėja su naujosiomis technologijomis susiję kalbų pokyčiai, vis labiau viršų ima individualistiniai interesai, vartotojų visuomenės diktatas ir daug kas kita.

Iš tiesų, kai kitos valstybės pasauliui jau davė grožinės literatūros klasiką, mes dar muistėmės tarminės kūdikystės vystykluose, kai kitos šalys savo kalbos istoriją ir bendrinės kalbos amžių skaičiavo trimis, keturiais ar penkiais šimtmečiais, mes turėjome tenkintis nepilnais dviem tarpukario dešimtmečiais, per kuriuos stengėmės bent kiek kultūriškai priartėti prie didžiųjų šalių ar pajėgesnių kaimynų. Dar ir šiandien nėra išsamiai aprašyta visa lietuvių kalbos sandara, bendrinė kalba dar nėra tokia stipri ir pajėgi kaip anų šalių kalbos, tad turime stengtis ją stiprinti, plėsti raiškos priemones, rūpintis jos raidos kryptimis, o ne viską palikti tai peršamai savireguliacijai.

Kalbos priežiūros reikia ir todėl, kad pasaulyje vis intensyvėja su naujosiomis technologijomis susiję kalbų pokyčiai, vis labiau viršų ima individualistiniai interesai, vartotojų visuomenės diktatas ir daug kas kita. Apmaudu, kad iš mūsų sąmonės vis nesitraukia rusų pasaulio dvasia, ir viešojoje kalboje atgyja, rodės, jau galutinai išnykusios rusybės (tiesioginiai skoliniai, laisvininkų su pasigardžiavimu vis kišami kokioje REDOS konferencijoje, semantiniai vertiniai, sintaksinės kalkės).

Akivaizdžiai reikia moksliškai pagrįstų sprendimų dėl aiškiai besireiškiančios ir stiprėjančios naujųjų laikų dvikalbystės, kurios įtakos bendrinei lietuvių kalbai nenori matyti mūsų oponentai. Dabar apie tą dvikalbystę, įvairialypį anglų kalbos poveikį lietuvių kalbos savitumui, jos sandarai ir vartojimui Lietuvoje rašoma mažai ir vienpusiškai. Dažniau gal pakalbama apie anglų kalbos vartojimą viešuosiuose užrašuose, lietuvių kalbos išstūmimą iš mokslo darbų. O jei mokslininkai ką ir tiria, jų darbų rezultatai nepasiekia visuomenės. Iš tiriamų kalbinių nuostatų aiškėja didėjantis anglų kalbos prestižas Lietuvoje, tačiau bijoma atvirai pripažinti, kad jaunimas tiesiog mūsų akyse anglėja. Kartais beatodairiškai lygiuojamasi į kitas kalbas ir mėginama jų pavyzdžiu pateisinti tam tikrus lietuvių kalbai svetimus dalykus. Gal ir šiandien dar galvojama kaip ir prieš dešimtmetį, kai vienoje LRT laidoje (2013 m. vasario 10 d.) yra teigusi Loreta Vaicekauskienė: „Lietuvių kalbą reikia saugoti nuo maniakų, o ne nuo anglų kalbos“?!

Apskritai kalbų sąveika šių dienų pasaulyje neišvengiama, bet lietuvių kalbai, kaip ir kitoms negausių tautų kalboms, reikia nusistatyti protingą santykį su vyraujančiomis kalbomis. Kitų kalbų vartosena neturi tapti mūsų kalbos norminimo kriterijumi ir čia pravartu prisiminti dar tarpukariu skelbtą Prano Skardžiaus idėją: „Bendrinę kalbą turime kultivuoti savo kalbos polinkiais, o ne svetimų kalbų pavyzdžiais.“

Prieš ketverius metus Valstybinė lietuvių kalbos komisija atsisakė Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo – instrumento, du dešimtmečius leidusio bausti už pagrindinių kalbos normų nesilaikymą. Ar kaip kalbininkas Jūs matote viešosios kalbos vartojimo pokyčius? Ar pats reguliavimo sušvelninimas daro įtaką viešosios kalbos kokybei? Ji prastėja?

To Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo nebuvo atsisakyta, tik pakeistas jo statusas. Jame nurodytos kalbos klaidos ir normos nebuvo panaikintos, tik viešosios informacijos skleidėjams nebetaikomos administracinės nuobaudos už kalbos normų nesilaikymą.

Dėl to sąrašo noriu atskirai tarti žodį. Jis atsirado ne šiaip sau, kaip sakoma, dėl sportinio intereso, o todėl, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iš esmės pasikeitė lingvistinė situacija. Atšaukus sovietinę cenzūrą labai suvešėjo įvairių spaudinių leidyba. Masiniais tiražais buvo perleidžiamos prasta kalba prieškariu išleistos visokios virėjų, siuvėjų, sapnų aiškinimo knygos, kitokia literatūra, atsirado būriai savamokslių autorių ir ypač vertėjų, leidžiančių į apyvartą kartais net sunkiai paskaitomą literatūrą. Raštvedyboje vešėjo sovietmečio rusybės, naujajai rinkos ekonomikai reikėjo deramai jai pritaikytos kalbos, tad per skubą ir gausius darbus redaktoriai nespėdavo visko sužiūrėti, o ir redaktorių ne visur būdavo. Kalbos vartosenoje radosi daug babelio, tad reikėjo priemonių, kaip jį suvaldyti. Sakau ir sakysiu, kad tas klaidų sąrašas atliko teigiamą vaidmenį, padėjo gerokai stabilizuoti vartoseną.

Kas kita, jei kalbėsime apie to sąrašo taikymo praktiką, ir reikia pritarti kai kuriems kritikų teiginiams, kad ji nebuvo tinkamai apgalvota ir deramai įgyvendinama. Pats ne kartą buvau patyręs, kad kai kieno kalba buvo vertinama pagal tai, ar už kokį žodį ar konstrukciją bus baudžiama ar nebaudžiama. Dar didesnis paradoksas buvo tas, kad lietuvių kalbos vadovėlių autoriams šovė į galvą dėti tą sąrašą į mokyklinius vadovėlius. Pagalvoję galėsime prisiminti ir kitokių netinkamai taikytų dalykų. Bet manau, kad savo paskirtį tas sąrašas atliko: buvo gerokai suvaldyta išklibusi vartosena. Ar per anksti, ar per vėlai pakeistas jo teisinis statusas, nenorėčiau svarstyti, bet to žingsnio padarinių pastebiu nemaža: spaudoje vis dažniau matyti nenorminių kalbos dalykų, radijo ir televizijos kalba toliau prastėja. Apie bendresnius to teisinio žingsnio rezultatus galėsime tvirčiau kalbėti po kelerių metų, jei bus atlikta specialių tos srities tyrimų.

Klausimas, ar mums reikia bendrinės kalbos, rodo, kad mūsų kalbinė sąmonė dar gerokai atsilieka nuo kitų civilizuotų Europos šalių, kur sunorminta kalbos atmaina yra savaime suprantamas ir neginčijamas dalykas.

Ar mums reikia bendrinės kalbos ir kodėl? Ar bendrinė kalba gali būti lanksti ir gebanti keistis, kai toks poreikis atsiranda tarp vartotojų? Visuomeninis britų transliuotojas BBC įdarbina ir pranešėjus, kalbančius su jų regionui būdingu akcentu. Ar Lietuvoje galėtume tai įsivaizduoti, kai bendrinę kalbą (viešojo bendravimo etaloną) skleidžiantis radijas ar televizija paįvairintų eterį įvairiais pranešėjų dialektais?

Klausimas, ar mums reikia bendrinės kalbos, rodo, kad mūsų kalbinė sąmonė dar gerokai atsilieka nuo kitų civilizuotų Europos šalių, kur sunorminta kalbos atmaina yra savaime suprantamas ir neginčijamas dalykas. Bendrinė lietuvių kalba jau egzistuoja, funkcionuoja kaip visiškai savarankiškas darinys daugelyje vartojimo sričių ir be jos neįsivaizduotume savo bendravimo, dalykinių, mokslinių, grožinių ir kitokių tekstų. Bendrinė kalba – visai tautai skirta subendrinta, aiški ir suprantama kalbos atmaina, mokyklos, žiniasklaidos, reprezentacinė valstybės kalba, kurios mokosi kitakalbiai, tai mašininio vertimo ir kalbos technologijų kalba. Bendrinės lietuvių kalbos sukūrimas ir pavertimas gyvybinga tikrove buvo didžiulis visos lietuvių tautos civilizacinis, kultūrinis laimėjimas, prilygstantis nepriklausomos valstybės sukūrimui, savos ir savitos kultūros plėtojimui.

Bendrinės kalbos normos nuolat keičiasi (bet turi išlaikyti pastovų branduolį, kad nesubyrėtų į įvairias smulkias atmainas). Ne visose vartojimo srityse vienodai paisoma nusistatytojo standarto. Šiandien pripažįstame, kad griežtesnių normų laikomasi prestižinėse kalbos vartojimo srityse, bet pokalbių laidose pinasi įvairių vartosenos variantų. Tą būklę ir kaitą nuolatos turi fiksuoti ir vertinti autoritetingi specialistai.

Dabartinėje Europos kalbų vartosenoje vyksta daug didelių pokyčių, jie, žinoma, veikia ir mūsų kalbą. Siaurėja nugludintos norminės kalbos plotai, juos stumia daugiau su laisvu kalbėjimu susijusi kalba. Bet vis tiek turi išlikti visai visuomenei pagrindinę informaciją perteikianti aiški standartizuota kalba. Ir nelyginkime britų transliuotojo BBC praktikos su mūsiške (be to, nepainiokim oficialiųjų žinių pranešėjų ir reporterių ar laidų vedėjų), jau apie tokius mėgdžiojimus kalbėjau. Pavyzdžiui, ir LRT kalbos praktikoje pasitaiko tarminio kalbėjimo (jo nemaža regioninėse televizijose), „Dviračio žinios“ įvairių personažų lūpomis dažnai motyvuotai griebiasi žargono, bet informacinėse laidose laikomasi įprastinio standarto. Kituose televizijos kanaluose, kitokio, ne bendrinio, kalbėjimo daugiau, viename laidą veda ne per geriausiai lietuviškai kalbantis juodaodis (jis kaip tik gali būti paskatinimas kitiems kitakalbiams mokytis lietuvių kalbos). Tas santūrus paįvairinimas didesnių pavojų bendrinei kalbai nekelia ir nereikėtų to klausimo sureikšminti.

Jei bendrinė kalba yra „civilizuota kalbos forma“, kas tokia forma nėra? Tarmės? Žargonas?

Tai bendrojo išsilavinimo dalykai, apie juos galima paskaityti lietuvių kalbos vadovėliuose. Viskas vartotina savo vietoje, viskas pagal poreikius ir funkcijas. Tik svarbu suprasti, kur ir kada dera kalbėti normine kalba, kada prabilti kita ar kitomis pagal situaciją reikalingomis kalbos atmainomis. Šitas supratimas, šitas gebėjimas tai daryti yra tikrasis kalbos mokėjimas (kalbos moksle jis vadinamas kalbine kompetencija).

Šiame kontekste reikia pasakyti, kad pastaruoju metu dažnai minimas teiginys, esą gimtakalbiai nedaro kalbos klaidų, veda į absurdą. Jis būtų teisingas nebent tada, jeigu grupelė žmonių gyventų izoliuotoje saloje ir mokėtų gimtąją kalbą kaip vienintelę, į atmainas nesusiskaidžiusią ir niekieno neveikiamą kalbos formą. Taip, nei tarmių vartosenos, nei žargoninės kalbos niekas nereguliuoja, tose kalbos atmainose norma egzistuoja savaime, nėra fiksuota, bet ją gerai suvokia patys vartotojai (žinau daug atvejų, kada pašiepiami ar pajuokiami iš kitos aplinkos pasiskolinti žodžiai ar posakiai). Tad šie gimtakalbiai tarmiškai ar žargoniškai kalbantys žmonės klaidų tiesiogiai nedaro, bet taip kalbėti apie bendrine kalba kalbančius asmenis jau yra tikra scholastika. Juolab kad tas gimtakalbiškumas apibendrinamas visai lietuvių kalbai. Nežinau, kaip į tokius teiginius žiūri kalbos mokytojai, bet numanau, kad šiurpsta. Tai juk būtų tikras mokinių apgaudinėjimas: kam tau mokytis lietuvių kalbos, juk vos ne gimdamas jau viską mokėjai!