Ir kas gi įvyko, kad partijos, dariusios apklausas per rinkimus, žadėjusios klausytis jose nuomonę reiškiančių žmonių ir nieko nedrausti staiga ėmė tyčiotis iš Lietuvos žmonių nuomonių apklausų ir jose išreikštų valdantiesiems labai nepalankių nuomonių partnerystės, Stambulo konvencijos ratifikavimo, tos pačios lyties šeimų įteisinimų klausimais. Pasipylė ir bandymai uždrausti jiems kalbėti – vien ko vertas Laisvės partijos demaršas su tariamos „neapykantos“ kalbos draudimu, nuo kurio vėliau jiems teko gėdingai trauktis.
Atsakymą į savo klausimą, kodėl bijo valdžia, šiandien randu tik vieną – valdantieji pagaliau suprato, kokia jie yra beviltiška valdžia ir išsigando, kad savo vertybių ginti į gatves išėję žmonės nepaklūsta jų ideologiniam diktatui.
Žmonės reiškia nepasitenkinimą, nes stumiamos jiems svetimos idėjos, jų nesiklausoma, jie žeminami ir, bendrai, – valdžia užsiima dalykais, kurie rūpi mažam ratui žmonių bei neatliepia likusios daugumos lūkesčių.
Pavyzdžiui, pabandykim įsivaizduoti, keliems žmonėms (be paties V. Raskevičiaus) aktuali V. Raskevičiaus idėja pertvarkyti Seimo tualetus, keliems aktualus Lietuvos stojimas, ir dar pandemijos metu, į kosmoso agentūrą, kuriam skirta nemaža dalis laiko vakarykščiame Seimo posėdyje.
„Pandemijos klausimais“ tapo ir homoseksualų partnerystė, turiniu panaši į santuoką, ir Stambulo konvencija.
Tačiau užsiėmus menkniekiais, yra pamirštami konceptualūs dalykai, valstybės ekonomikos gaivinimas, jos žmonių emocinė būklė ir tikėtis, kad žmonės to nepastebės – neįmanoma.
Žmonės mato, kad jų šeimomis nesirūpinama ir užuot tai darius žadama liberalizuoti alkoholio vartojimą.
Žmonės supranta, kaip atrodys situacija, kai 14 metų vaikui bus keičiama lytis. Kartu jie stebi, kaip užsidarinėja ir ima bankrutuoti verslai, o Lietuva – pirmauja pagal naujų bedarbių skaičius Europoje.
Po dviejų metų pertraukos, kai turėjome daugiau grįžtančių, nei išvykstančių, jau kelintas mėnuo pas mus prasidėjo emigracijos banga ir emigruojančiųjų skaičiai tik auga.
Jei valdantieji yra akli, tai žmonės – ne. Ir šeimų maršas tai geriausiai įrodo.
Mūsų visų atsakomybė ir pareiga, kad jis būtų taikia nuomonės išraiška, o, galbūt, – ir tradicija kasmet susiburti Lietuvos šeimoms.
Gaila, kad valstiečiai dar nesuprato, kad Landsbergio ir konservatorių kelias – tai kelias į niekur – ir tęsia jų valdymo būdą. Dabar ponia Širinskienė sako kad palaiko šeimas, o faktiškai tai tik ryškus veidmainystės pavyzdys. LVŽS frakciją, paskelbus save opozicine, pasiūlė ir kartu su konservatoriais bei liberalais 2020 m. gruodžio 15 d. balsavo už antikonstitucinių privilegijų didinimą sovietmečio teisėjams bei prokurorams. Ne daugiavaikėms motinoms, ne politiniams kaliniams ir Gulago tremtiniams, ne valstiečiams, kurie pokario dešimtmečiais buvo laikomi vergais, o būtent lietuvių tautos genocido vykdytojams – sovietmečio teisėjams ir prokurorams! Vėliau paskelbė, kad neva sudarė šešėlinė vyriausybė. Ir vėl veidmainystė, net piliečius ignoruoja, į jų laiškus neatsako. Tiesiog ta jų kultūra, kai šaudai iš batų matosi, bei susibičiuliavimas su korumpuotu Skvereliu bei tomaševskių organizuota grupuote neleidžia tikėtis, kad jie gali atsakingai valdyti Lietuva.