Ar iš principo būtų galima bent pabandyti rasti balansą tarp ukrainiečių, kurie tikisi pakvietimo į NATO jau Vilniaus susitikimo metu, maksimalistinių lūkesčių ir įtakingiausių NATO veikėjų perspėjimo, kad to daryti nevalia, nes kariaujančios su Rusija Ukrainos įsijungimas į NATO išprovokuotų III-iąjį pasaulinį karą?
Taip keliant klausimą, man nelieka nieko kito, kaip vėl grįžti prie neseniai išsakytos minties, kad tokį balansą tarp tarsi ir nesuderinamų pozicijų būtų galima pasiekti jau kitą savaitę Vilniuje pakviečiant Ukrainą tapti pilnaverte NATO nare, drauge pasirašomoje sutartyje nurodant, kad šiuo atveju laikinai, t. y. 1 metams yra suspenduojamas 5-ojo straipsnio galiojimas, įpareigojantis kitus sutarties dalyvius įsitraukti į karą, jeigu to reikia, ginant vieną iš sutarties dalyvių.
Tokiu būdu, be visa ko kito, būtų atstatyta dermė tarp 6-ojo straipsnio, neleidžiančio priimti į NATO struktūras kariaujančios šalies ir 5-ojo, įpareigojančio vienas kitą ginti, kai, pažeidžiant atskiras sudėtines dalis, jų sudėtinė visuma nepraranda integralumo, o paradoksas įgyja loginės jungties funkciją.
Kas be ko, tokios sutarties ratifikavimas atskirų šalių parlamentuose gali užsitęsti, tačiau 5-ojo straipsnio 1 metų suspendavimo terminas reiškia, kad, prabėgus metams, straipsnio galiojimo atidėjimas pasinaikina automatiškai, nelaukiant laiko „po karo“, kuris savo ruožtu uždaro rato laiko ritmikoje, kartojant tą patį per tą patį, gali būti suprantamas kaip vienas iš „niekados“ variantų.
Tikriausiai, taip susiklosčius aplinkybėmis, kaip dabar pasaulį pasuko Rusija, nėra geresnio būdo išvengti termobranduolinio karo nei mūsų puoselėjamas įsivaizdavimas, kad pasaulis po tokio karo arba net visiškas žmonijos susinaikinimas nebūtų kažkas blogiau nei pasaulis su Putino Rusijos viešpatavimu.
Tarkime, toks įsivaizdavimas leistų drąsiai žiūrėti totaliniam pavojui į akis, o pikčiausi gąsdintojai atsitrauktų, neatlaikę mūsų, viskam pasiryžusių, žvilgsnio tiesumo.
Iš tiesų, ko vertas būtų tas pasaulis, jeigu Putinui būtų leista laimėti?
Taigi, kaip atrodo, III-iojo pasaulinio karo neišvengsime net labiausiai ištobulintais skaudančio danties užkalbėjimais, Ukrainos bičiuliams nepasidalinus pasaulinio karo pavojaus ir atsakomybės naštos su kovojančia už savo išlikimą Ukraina, nepriartėjus prie radikalaus pasirinkimo alternatyvos: arba – arba.
Kita vertus, jau šiandien prasidedantis Ukrainos priėmimas į NATO su 5-ojo straipsnio suspendavimu metams reikštų, kad turime ilgus kaip šimtmečiai metus padaryti viską, kad karas Ukrainoje baigtųsi per tą apibrėžtą laikotarpį ir III-iasis pasaulinis karas neprasidėtų.
Mintys prasmingos, bet ir Ukrainos kelias į NATO jau suderintas.
Iš Edvardo tapo Advardas? Čia jau kitas nevykėlis?
Manau, kad p. Edvardas šį kartą prašovė pro šalį. Toks pasiūlymas labai pavojingas. Tokiu atveju 5-ojo straipsnio veikimo sustabdymas galios ir mums bei visiems kitiems NATO dalyviamas. Taigi, Rusijai atrišamos rankos, pulk ir norėk. Per metus galima užimti ir pusę Europos. Ukrainą būtina priimti į NATO, tik atidedant to sprendimo įsigaliojimą, pasibaigus karui, ir duoti jiems ginklų tiek, kiek reikia, kad jie šį žvėrį pagaliau nugalabytų. Jo nugalabyjimas būtų naudingas visai Europai ir pasauliui, bet panašu, kad pasaulio valdovai to nenori. Štai kur problema. 1945 m. Vokietiją, kaip agresorę pasaulis sumalė, padalinino, nuginklavo ir padarė nepavojinga kaimynams bei visai Europai. Dabar to nenorima. Kodėl? Tai rodo, kad tuo metu pasaulis buvo moralesnis, nei dabar. Čia ir slypi visa problema. Ir nereikia dangstytis atominiu ginklu ar pan. dalykais. Šį žvėrį galima nugalabyti ir kitais būdais, be atominio karo, tik reikia to norėti, bet nenorima.
Straipsnelyje kalbame apie 5-jojo straipsnio suspendavimą 1 metams išimtinai Ukrainai, jeigu ji būtų priimama į NATO. Smulkmena, bet ypatingai svarbi. Kitam komentatoriui pranešu, kad čia rašo tas pats nevykėlis Edvardas, o jeigu užrašant vardą kažkur įsivėlė korektūros klaida, dėl to nesijaučiu, kad mano tapatybė būtų pažeista…