Nors LR Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje trumpai pasakyta, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai, bet galima ir platesnė šios konstitucinės normos interpretacija: tai, kas nesiderina su konstitucinėmis vertybėmis, valstybėje negali būti toleruojama.
Tačiau mūsų valstybingumo praktika toleruoja daug ką, kas formaliosios logikos požiūriu prasilenkia su Konstitucijos normomis. Svarbu suprasti, jog konstitucinės nuostatos dažnai ignoruojamos ne tik simuliuojant intelektinį ar pareiginį neįgalumą, bet ir dėl gana ydingo konstitucinio modeliavimo.
Todėl kyla pagrįstas klausimas, kas labiau valstybėje nulemia visuomeninio intereso nepaisymą ir nusigręžimą nuo teisingumo – Konstitucijos normų nesupratimo imitavimas ar joje įtvirtintos ydingos nuostatos, pavyzdžiui, tokia, kad gavęs valstybės tarnybą žmogus iš esmės pasikeičia, tapdamas šventuoju, praradusiu visas savanaudiškas savybes.
Jeigu viešųjų funkcijų patikėjimas žmogui panaikintų jo silpnybes, į konstitucinių normų tarpusavio prieštaringumus bei kalbinius netikslumus, išties, galima būtų žiūrėti atlaidžiau.
Pažymėtina, kad ankstyvojo sąjūdinio idealizmo laikotarpiu toks utopiškas konstitucinis reguliavimas dar nebuvo labai kenksmingas.
Tačiau šiandien, didžiąją dalį žmonijos užvaldžius pinigų kultui, mūsų abejingumas akivaizdžioms Konstitucijos ydoms rodo ne tik žemą mūsų valstybės teisinės kultūros lygį, bet ir politinių grupuočių suinteresuotumą egoistiškai naudotis konstitucinio nihilizmo terpe.
Sunku nuneigti, jog korupcijai palanki viešųjų išteklių valdymo tvarka (teisingiau – betvarkė), pareigūnų įstatyminis atleidimas nuo atsakomybės už padarytą žalą (Civilinio kodekso 6.271, 6.272 str.), dvejopi standartai teismų veikloje lemia tai, kad Lietuva išgyvena ryškų valstybingumo kultūros nuosmukį.
Laikas pripažinti, kad Tautos atstovams ir valstybės pareigūnams jaučiantis teisiškai apdraustiems nuo pilietinės kontrolės, priesaika ir kiti moraliniai veiksniai nedaro jokio ryškesnio poveikio jų elgesiui. Viešųjų subjektų galimybė naudotis teisėmis be atitinkamų pareigų yra ta privilegija, kuri sudaro sąlygas pažeidinėti pilietinės daugumos teisėtus interesus.
Kas LR Konstitucijoje akivaizdžiai „paseno“ per šios Konstitucijos galiojimo trečdalį amžiaus?
1. Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalis valstybės valdžią sieja su Seimo, Prezidento, Vyriausybės ir Teismų veikla. Tauta, kaip suverenas, pagal tokį valdžios apibūdinimą palikta be valdžios galių. Tenka pripažinti, kad taip pateiktas konstitucinės normos tekstas, leidžiantis ignoruoti tiesioginės demokratijos principais grindžiamą konstitucinę tvarką, „atpratino“ tautą nuo referendumų ir kitų tiesioginės demokratijos formų.
Ar pastarojo laikotarpio valstybės vardu padaryti sprendimai, kuriais, pavyzdžiui, atmestas nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus principas, kitų valstybių karinių vienetų įkurdinimas Lietuvoje, naujų karinių poligonų steigimas nėra „svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai“, kurie turėtų būti sprendžiami referendumu (Konstitucijos 9 str.)?
Tokių sprendimų priėmimas neatsiklausus tautos, perša mintį, kad 1992 Konstitucijos autoriai anuomet nenumatė, kad valstybėje palaipsniui formuosis totalitarizmo reiškiniai ir įsivyraus valstybinių institucijų vardu veikiančių pareigūnų savivalė, užgoždama pilietinės daugumos saviraišką.
2. Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis teigia: „Valdžios galias riboja Konstitucija.“ Tokia konstitucinės normos formuluotė tarsi teigia, kad valdžia savaime atsiranda nežinia iš kur (lyg nuo Dievo) ir turi neribotas galias, kurias kažkiek riboja Konstitucija. Žodžiu, jeigu nebūtų Konstitucijos, valdžia neva pagrįstai turėtų neribotas galias.
Pasvarstykim, ar minėtas konstitucinis teiginys atitinka visuomeninį interesą, ar jis atspindi prigimtinį tautos savivaldos poreikį, ar reikia įrodinėti, kad Konstitucija ne valdžios tramdymo įrankis, o tautos bendrabūvio sunorminimo priemonė, siekiant bendruomeninės darnos?
Pagaliau, ar pagal tokią konstitucinės normos redakciją mums Konstitucija gali asocijuotis su visuomenine sutartimi? Manytina, kad galiojančios Konstitucijos autoriai, nepasigilinę į tos normos turinį ir prasmę, ją įrašė tik dėl to, kad būtų pabrėžta Konstitucijos svarba valstybėje.
3. Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis nurodo: „ Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“. Akivaizdu, kad tai ne norminis, o propagandinis teiginys. Valdžia savo logine prasme sietina su valdymu, t. y. kitų tarnavimu valdžiai, o ne buvimu tarnaite kitiems.
Todėl vienu metu valdžia negali būti ir valgytoja ir valgis. Kita vertus, įstaiga tėra abstrakcija, todėl ji negali kam nors tarnauti. Valstybinių įstaigų tarnautojai, kurių funkcinė priedermė tvarkyti bendruosius reikalus, sąlyginai galėtų būti laikomi tarnaujančiais žmonėms.
Tačiau, taip suprantant viešojo sektoriaus darbuotojų funkcinę paskirtį, nebūtų pagrindo juos vadinti valdžia, nes jie yra mokesčių mokėtojų išlaikytiniai. Tai reiškia, kad 1992 m. Konstitucijos autoriai neįvertino, jog propagandinis tuščiažodžiavimas Konstitucijoje žalingas tuo, kad jis menkina konstitucinių subjektų pavaldumą Konstitucijai. Akivaizdžiai klaidingi atskiri konstituciniai teiginiai sudaro prielaidas abejoti Konstitucijos kaip vientiso akto pagrįstumu ir privalomumu. To Konstitucijos autoriai, manytina, nenumatė.
4. Konstitucijos 18 straipsnis teigia, jog žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Tai akivaizdžiai klaidingas teiginys, nes ne visos žmogaus teisės yra prigimtinės. Prigimtinės teisės (teisė į saugumą, teisė į laisvę, teisė į savastį) yra universalios. Jos vienodai taikytinos visos žmonijos mastu, nepriklausomai nuo kultūrinių skirtumų.
Tuo tarpu žymi dalis žmogaus teisių ir laisvių kyla iš sutartinių santykių ir prievolinių sąlygų, dėl kurių skirtingų valstybingumo kultūrų žmonės gali skirtingai susitarti. Tad minėta konstitucinė norma, matyt, taip suformuluota dėl to, kad žmonės tikėtų, jog konstitucinės teisės ir laisvės yra prigimtinai stabilios, kad niekas neišdrįs jų pažeidinėti. Deja, mūsų valstybingumo kasdienybė liudija, jog žmonių teisės ir laisvės Lietuvoje ginamos gana selektyviai.
5. Konstitucijos 20-24 straipsnių normos kalba apie žmogaus laisvės, jo asmens, privataus gyvenimo, nuosavybės ir būsto neliečiamumą. Tokią kalbinės raiškos formą pasirinkę Konstitucijos autoriai, matyt, nepagalvojo, kad „neliečiamumas“ (neliesti – reiškia nelytėti, neimti) nėra teisinė kategorija.
Užuot gynus žmogaus teises į jo laisvę, gyvenimo privatumą, būstą ir kitas vertybes, Konstitucijos nuostatomis bandyta uždrausti fizinius kontaktus su daiktais ir reiškiniais (kas apskritai neįsivaizduojama) visiškai iškreipia teisinio reguliavimo prasmę. Toks konstitucinių normų beprasmiškumas formuoja nusiteikimą visą Konstituciją laikyti negyvenimiška. Tai nuvertina Konstituciją iki jos mažareikšmiškumo ar net paskatos ja nesivadovauti.
6. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis nustato: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“ Šia konstitucine norma, teismo, institucijų ir pareigūnų galios prilygintos įstatymo galiai. Tuo prilyginimu pamintas įstatymo viršenybės principas.
Kita vertus, pagal tokią normos redakciją pareigūnai atsiejami nuo „visų asmenų“, lyg jie ne asmenys, o kažkas abstraktaus. Ši konstitucinė norma ne tik yra priešiška teisinės valstybės idėjai, bet ir nėra logiška, todėl nedera su Konstitucijos vientisumo principu (Konstitucijos 6 str.).
7. Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje teigiama, kad Seimo nariai „negali būti varžomi jokių mandatų“. Ši konstitucinė norma savo logine prasme prieštarauja Konstitucijos 4 straipsnio nuostatai, pagal kurią Seimo narys tėra rinkėjų atstovas.
Atstovas turi įgyvendinti atstovaujamųjų valią ir reikšti jų interesus. Atstovo veikimo prieš atstovaujamųjų interesus neišvengiama pasekmė – atstovo įgaliojimų panaikinimas. Todėl Seimo nario absoliutus nepriklausomumas prieštarauja atstovavimo esmei. Rinkėjų atstovavimo institutas pagal analogiją su civilinio atstovavimo pagrindais reikalauja Seimo nario atšaukimo procedūros, kuri, deja, mūsų Konstitucijoje nenumatyta.
8. Galiojančios Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalis deklaruoja Seimo nario pareigų nesuderinamumą su jokiomis kitomis pareigomis valstybės įstaigose ir darbu privačiame sektoriuje. Jeigu buvo pasirinkta tokia parlamentaro teisinė padėtis, tai loginis nuoseklumas reikalauja, kad būtų pasakyta, jog Seimo narį jo sutikimu paskyrus į kitas pareigas, jis netenka Seimo nario mandato.
Naudojimasis Ministro Pirmininko ar ministro pareigybe ir tuo pačiu Seimo nario galiomis, kas aiškiai pagal Konstituciją nesuderinama, ne tik šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, bet ir absurdiškas bandymas sukergti vykdomąsias ir Vyriausybės priežiūros funkcijas (Konstitucijos 67 str. 9 punktas). Sunku patikėti, kad Konstitucijos autoriai siekė tokios valstybingumo praktikos.
9. Konstitucijos 88 straipsnio 6 punktas ir 105 straipsnio 3 dalies 2 punktas, kuriais leidžiama Konstituciniam Teismui teikti išvadas dėl Prezidento sveikatos būklės, nesiderina su Konstitucijos 103 straipsnio 3 dalies norma, nustačiusia Konstitucinio Teismo teisėjams privalomus teisininko, o ne mediko kvalifikacinius gebėjimus. Ar kada nors mūsų Prezidentams sunegalavus jie buvo konsultuojami ir gydomi ne gydymo įstaigose, o Konstituciniame Teisme, kad ši įstaiga galėtų teikti kvalifikuotą išvadą apie Prezidento sveikatos būklę?
10. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi nustatyta: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.“ Jeigu teisingumas būtų ne vertybinė, o procedūrine kategorija (viskas, kas nuspręsta teisme yra teisinga), tai negalėtų būti kelių teismo instancijų (kelių teisingumų viename ginče).
Kita vertus, jeigu vykdyti teisingumą (tai reiškia – atlikti pareigą tiesai) gali tik teisėjai, tai tapatu teiginiui, kad kitiems konstituciniams subjektas teisingai elgtis draudžiama. Kadangi toks draudimas laikytinas absurdišku, tenka pripažinti, kad teismų paskirtis – spręsti ginčus dėl teisingumo ir teisėtumo, o ne turėti išskirtinę teisę į teisingą elgesį.
11. Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalis skelbia, kad teisėjas, atlikdamas pareigines funkcijas, yra nepriklausomas. Jeigu vadovautis pažodiniu šios konstitucinės normos tekstu, tai teisėjas, vykdydamas savo pareiginę priedermę, nebūtų saistomas nei įstatymo, nei faktinių bylos aplinkybių, nei gamtos bei logikos dėsnių.
Ar iš tiesų pagal visuomeninį interesą teismuose mums reikalingi kažkokie bepročiai ir bedvasiai monstrai? Visuomeninis interesas reikalauja, kad teisėjas būtų nepaveikiamas politinės konjunktūros bei kitokio išorinio spaudimo, tačiau visiškai priklausomas nuo įstatymo, faktinių bylos aplinkybių, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų.
12. Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalis saugo teisėją nuo jo veiklos kontrolės, uždraudus bet kam kištis į teisėjo ar teismo veiklą. Ši teisėjų korupcijai palanki konstitucinė norma yra prieštaringume su Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalies norma, kuri laiduoja piliečiams teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą ir apskųsti jų sprendimus.
Vadovaujantis pastarąja konstitucine nuostata, leidžiančia apskųsti visų valstybės įstaigų ir visų pareigūnų sprendimus, neturėtų būti neskundžiamų teismo aktų. Visi teisės aktai, tarp jų ir teismo priimtieji, pagal Konstitucijos 7 straipsnį laikomi negaliojančiais, jeigu jie priešingi Konstitucijai. Tai reiškia, kad iki šiol, nenustačius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktų atitikties Konstitucijai patikrinimo procedūros, nesilaikyta Konstitucijos 7 ir 33 straipsniais nustatytos tvarkos, neleistinai ribojant konstitucines žmogaus teises ir laisves.
Ar yra pagrindas abejoti, kad tokia „skylėta“ ir dėl to žymia dalimi ignoruojama 1992 metų LR Konstitucija jau neatlieka visuomenę telkiančio ir tautos bendrabūvio pažeidėjus drausminančio vaidmens?
Dėl to Lietuvos viešajam sektoriui privalu susirūpinti tautos valstybingumo kultūra ir pagaliau ryžtis pažangesnio mąstymo lygį atitinkantiems sisteminiams visuomenės savivaldos pokyčiams, kurie negalimi be konstitucinės reformos.
Jonas Ivoška yra advokatas, publicistas, žymus visuomenės veikėjas
