Putinas niekada neišgyvens pralaimėjimo Ukrainos žudynėse. Jis pradėjo labai didelį žaidimą. Šiame žaidime jis žaidžia iš Rusijos. Žaidžia va-bank.
Ir šiame mirtiname žaidime pergalė prieš Ukrainą turėtu bent kokią nors politinę ar karinę vertę, jei šis užgrobimas būtų įvykdytas taip, kaip norėjo Kremliaus „romantikai“. Jei žaibiškas karas būtų žaibiškas karas. Jei viskas būtų greita, drąsu, gražu. Su bėgančiais Ukrainos kariais, su gėlėmis ir pyragėliais nuo gyventojų Rusijos kariuomenei.
Ar išvis taip gali būti? Galėtų. Ir tai būtų tuo atveju, jei valdžią Ukrainoje tikrai užgrobtų naciai. Jeigu dalis gyventojų būtų diskriminuojami dėl tautybės ar kalbos. Jei Kijevo valdžia būtų nekenčiama chunta, o prezidentas – apgailėtinas klounas ir kvailys.
Tačiau įvyko klaida – naciai nebuvo rasti. Ir viskas pasirodė kaip įprastas melas. Visa tai pasirodė dar viena Kremliaus nesąmonė, dėl kurios buvo atliktas klaidingas žingsnis.
Paaiškėjo, kad valdžia Ukrainoje buvo absoliučiai priimtina žmonėms. Prezidentas pasirodė esąs nacionalinis didvyris. O valstybinė tvarka taip palaikoma, kad jos ginti išėjo visi 100 proc. Su Molotovo kokteiliais, su kulkosvaidžiais, su „džavelinais“ ir plikomis rankomis. Ir jie ėmėsi ją ginti neįtikėtinu didvyriškumu ir neįtikėtinu solidarumu. Neatsitiktinai pagrindinis memas, pagrindinė šių dienų tendencija buvo net ne žodžiai „Šlovė Ukrainai“, o žodžiai, kurie skambėjo „Zmejinyj“ saloje: „Rusijos karo laivas …“
Pradėdamas šį kruviną žaidimą, Putinas norėjo padovanoti savo šaliai globalinę dovaną – užgrobtą ir prie jos prijungtą turtingą teritoriją. Bet bijau, kad ši geopolitinė dovana gali būti padėta tik ant Rusijos kapo. Jai dovanos jau nebeprireiks.
