A. Antanaitis. Laikas keisti pagrasomąjį toną pristatant VLKK politiką visuomenei

Kalba, pasakyta Lietuvos Respublikos Seime, prisistatant kandidatu į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko pareigas 2017-11-14 d.

Gerbiamieji Seimo nariai,

Valstybinė Lietuvių Kalbos Komisija – tai įstaiga, sprendžianti Valstybinės lietuvių kalbos politikos įgyvendinimo klausimus. Trijuose komisijos darbo baruose – kalbų politikos, kalbos norminimo bei sklaidos ir švietimo – šiandien įžvelgiu šiuos svarbiausius uždavinius:

1. Kalbų politikos smaigalyje – būtinybė plėtoti lietuvių kalbos vartojimą valstybėje ir skleisti ją užsienyje, pirmiausia per išeivių lituanistines mokyklas ir per baltistinius mokslo centrus, pabrėžiant jos svarbą bendrojoje Europos kultūros istorijoje.

Reikalinga bendra integruota programa, kurioje būtų aiškiai numatytos visų aktyviau Lietuvoje vartojamų kalbų perspektyvos, sukurta vientisa kalbų politikos vizija.

Būtina stiprinti lietuvių kalbos vartojimą išeivijoje, sudarant sąlygas išmokti lietuvių kalbos ir grįžtančių išeivių vaikams. Ko gero, tam reikėtų net specialios programos.

Ypač pabrėžčiau kalbos politikos demokratėjimą, priartinant šią politiką prie vartotojo, siekiant kalbos suprantamumo, patrauklumo, modernumo, pritaikant ją ne tik kasdieniniam patogiam vartojimui, bet ir skaitmeninei erdvei, informacinėms technologijoms, kad jos ištekliai nebūtų kaip kliūtis, bet padėtų tiek kūryboje, tiek kitoje darbinėje veikloje.

Buvau viešai kritikuojamas, jog sakiau, kad lietuvių kalba nėra vien kalbininkų baras, kad ji priklauso ir turi rūpėti pirmiausia jos vartotojams, o komisija turėtų jiems talkinti. Šią mintį pakartoju ir čia. Manau, kad su ta mintimi daugelis turėtų sutikti. Tuo labiau, kad ir nuomonės apie esą despotišką praėjusios kadencijos komisijos veiklą – nėra tiesa, o vien tik išpūstas mitas.

Dar vienas svarbus kalbos politikos reikalas – Konstitucinis valstybinės lietuvių kalbos įstatymas, kurio greitesnį priėmimą komisija turėtų nuolat skatinti, bendradarbiaudama su Seimu ir kitomis valstybės institucijomis ir kituose teisėkūros baruose, teikdama išsamiai pagrįstus pasiūlymus bei išvadas.

Šioje srityje svarbu didinti ir akademinių institucijų galimybes, daugiau ekspertinių galių suteikiant universitetams ir pirmiausia Lietuvių kalbos institutui. Tačiau būtina prisiminti, kad lituanistikos ir baltistikos mokslai visavertiškai gali gyvuoti tik Lietuvoje ir Latvijoje. Tad apie jų vertę pirmiausia turėtų būti sprendžiama pagal nuveiktų darbų svarbą, o ne pagal tai, kiek jie indeksuoti kur nors užsienyje. Bendradarbiaujant su akademinėmis institucijomis, būtina saugoti ar net atkurti lietuvių kalbos bei kitas lituanistikos katedras ten kur jos staiga virsta abstrakčiomis taikomosios kalbotyros ar kitų kultūrų tyrimo katedromis.

Būtina greičiau įjungti lietuvių kalbą į šiuolaikinių semantinių technologijų plėtrą. Tuo labiau, kad lietuvių kalba tam ypač tinka. Būtina kurti patrauklią elektroninę erdvę lietuviškai.

Kalbos tvarkytojai ir jų statusas rajonuose – atskira tema, kurią reikėtų atidžiai panagrinėti. Kas jie šiandien yra? Merų kalbų rašytojai ar tikrieji kalbos puoselėjimo šeimininkai?

2. Kalbos korpusas arba norminimas, kuriam šiuo metu skiriama išties daug dėmesio, ypač Terminų bankui bei kitose lietuviško pritaikymo srityse. Iš esmės šis darbas atliekamas gerai, todėl komisijos uždavinys – tęsti, organizuotai plečiant šį darbą, išsaugant tradiciją, ekspertus, kurie jau turi įdirbį ir patirtį.

Tačiau katastrofiškai trūksta naujos šiuolaikiškos gramatikos, dienos šviesos dešimtmečiais neišvysta naujasis bendrinės kalbos žodynas. Ir tai ne vien Lietuvių kalbos instituto darbo reikalas, komisijos finansuojamos programos turi būti kreipiamos šia kryptimi.

3. Švietimas. Ko gero, ši sritis yra labiausiai užleista, nes nepripažįstama kaip svarbus komisijos darbo baras. Pasižiūrėjęs Seime praėjusį penktadienį surengtą konferenciją, supratau, kad ir praėjusios kadencijos komisija tai pabrėžė. Būtina ieškoti dar glaudesnio sąryšio su Švietimo ir mokslo ministerija, tobulinant lietuvių kalbos ugdymo programas, įskaitant ir kitakalbių švietimo politikos sritį.

Kitas aktualus klausimas – kalbos kultūros sklaida. Kaip padaryti ją patrauklią mokyklose, žiniasklaidoje?

Arba kitas klausimas, kodėl kalbos kultūros dėstymas aukštosiose mokyklose yra finansuojamas iš VLKK biudžeto? Ar tai reiškia, kad kalbos kultūra yra atgrasi ir svarbi tik komisijai, nes nėra verta būti visaverte aukštųjų mokyklų studijų disciplina? Ko gero, reikėtų išspręsti pagrindinį esminį klausimą – kaip išmokyti lietuvių kalbos patraukliai, ne tik nesukeliant atstūmimo ar baimių, bet atvirkščiai – iššaukiant jaunosios kartos pasididžiavimą turtu, kurį pati istorija mums dovanojo, ugdant kalbos jausmą.

Gal pats laikas keisti pamokamąjį pagrasomąjį toną, kuris dar vis pasitaiko, pristatant VLKK politiką visuomenei?

Čia, beje, mano žurnalisto patirtis turėtų labai praversti, dar labiau priartinant komisijos veiklą prie praktikos, kaip ir tai, kad pats esu kalbos praktikas, radijo žurnalistas, septyniolika metų dirbęs eteryje, tuomet lietuvių kalbos inspekcijos išrinktas taisyklingiausiai kalbančiu Lietuvos žurnalistu.

Buvau kritikuojamas, kad nesu iš akademinės sferos, todėl esą susidursiu su sunkumais, derinant ekspertines nuomones. Mane, Seimo pageidavimu, į komisiją delegavo Lietuvos žurnalistų sąjunga kaip žmogų, turintį lituanistinį išsilavinimą, filologijos magistro laipsnį bei kaip sąjungos vicepirmininką, kurio viena iš pagrindinių pareigų yra ryšių su įvairiausiomis institucijomis palaikymas, žurnalistų bendruomenės telkimas, diskusijų moderavimas, įsiklausymas į įvairias nuomones.

Manau, kad tas įdirbis praverstų ir dirbant komisijoje. Ir tai yra kaip tik mano kandidatūros stiprioji pusė. O atidus įsiklausymas, įvairių nuostatų nagrinėjimas ir derinimas – tai mano profesinė duona pačiose įvairiausiose srityse. Kodėl šie gebėjimai turėtų trukdyti kaip tik tame bare, kuriame esu daugiausia profesiškai išsilavinęs? O tiriamieji įgūdžiai, manau, tik padėtų pasiekti komisijos teikiamų pasiūlymų ar išvadų logiško pagrįstumo, aiškumo, suprantamumo, išsamumo.

Turiu nemažai patirties bendraujant ir su politikais. Su daugeliu iš jūsų esu bendravęs, ir turbūt nė vienas negalite pasakyti, kad neišklausiau, spaudžiau, neleidau pasisakyti, kaip nors primečiau savo šališką nuomonę, nepagarbiai elgiausi. Šių pagarbos bei atidaus įsiklausymo principų laikyčiausi ir dirbdamas komisijoje, kuri yra kolegiali institucija. Kita vertus, žurnalistinio bendravimo patirtis man leistų oriai atstovauti komisijos nuomonę, atsiribojant nuo politinių žaidimų, viešai apginant jos dalykines nuostatas bei savarankiškumą, plačiau ir suprantamiau viską išaiškinant viešojoje erdvėj.