Vytautas Radžvilas. Sąjūdžio žlugimas: Lietuva neturi ateities vizijos

Kai išgirstame dažnai kartojamą ir jau nuvalkiotą frazę „nesigręžiokime į praeitį, geriau žvelkime į ateitį” atsiminkime, kad tai netiesa.

Šitaip galima pasakyti tik nuoširdžiai nesuprantant arba turint piktų kėslų.

Praeitis niekada nepraeina. Ji yra jėga, stumianti mus į ateitį.

Landsbergio vaidmuo sąjūdžio pradžioje ir jo žlugimo pabaigoje. Kodėl Lietuvos likimas pakrypo tokiu keliu, nors buvo kitų alternatyvų…

Susitelkti grynai į Landsbergio asmenybę būtų milžiniška klaida. Tokio pobūdžio, rango ir veiklumo žmonės atsiranda tada, kai ateina jų laikas ir kai jų kai kam reikia. Jis nebūtų pademonstravęs tokio ilgaamžiškumo, jeigu nebūtų atlikęs tam tikro vaidmens. Lemiamais momentais jį iš tikrųjų paremdavo įtakingos jėgos.

Šiam žmogui nejaučiu jokio priešiškumo juo labiau neapykantos, kurią jam jaučia daugelis Lietuvos žmonių. Pastaroji nuostata net labai pavojinga, pvz., atsikratykime Landsbergio ir Lietuvos problemos išsispręs. Meilė Lietuvai ir atsakomybė už tautos likimą turėtų už tautos likimą turėtų būti stipresnė už šią neapykantą.

V.Landsbergis okupuotoje Lietuvoje užėmė visai kitokią padėtį negu daugelis Sąjūdžio lyderių. Diskusijoje dėl Lietuvos nepriklausomybė jis nedalyvavo ir buvo labai skeptiškas pačios perestroijkos atžvilgiu. Tai buvo jo netikėjimas, kad kažkas gali pasikeisti. Jis užsiėmė siaura akademine veikla, iš principo vengė angažuotis visuomenės veiklai. Jo neįmanoma buvo pastebėti tarp žmonių, kurie rengė Sąjūdžiui prielaidas. V.Landsbergio ten nebuvo. Jis buvo neeilinis kultūrinės nomenklatūros atstovas. Beje, itin privilegijuotas.

Kai Mokslų akademijoje vyko Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kūrimas, jis pasirodė salėje, buvo pasiūlytas į iniciatyvinę grupę, bet kai buvo ištarta jo pavardė, buvo turėta omenyje viešai besireiškęs jo sūnus Vytautas V. Landsbergis.

Taip jau išėjo, kad iniciatyvinės grupės nariu tapo V.Landsbergis. Pradžioje jo tikrai negalima buvo pavadinti drąsiausiu ir iniciatyviausiu grupės nariu. Jis buvo vienas iš atsargesnių. Sunkiais momentais susiklosčius ypatingai situacijai pvz. po vadinamo „bananų baliaus“ santykius su valdžia ėmėsi spręsti Vytautas Petkevičius ir kiti. Dėl tos priežasties V.Landsbergio formaliai negalima buvo pavadinti netgi iniciatyvinės grupės lyderiu. Intelektualiniu požiūriu neabejotinai svarbiausia figūra buvo Romualdas Ozolas.

Stiprėjant sąjūdžiui prasidėjo dalykai, į kuriuos aš būdamas jaunas žmogus nekreipiau ypatingo dėmesio. Pvz. Atidarant steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą į tribūna buvo išvestas V.Landsbergio tėvas Žemkalnis. Tai buvo milžiniška staigmena iniciatyvinei grupei. Tai buvo netikėtumas apie kurį žinojo greičiausiai mažytis būrelis žmonių. Be abejo „patriarcho“ fonas sustiprino jo pozicijas tarp sąjūdininkų. Tai buvo labai gerai sutvarkyta ir apgalvota viešųjų ryšių akcija. Tačiau Sąjūdžio tarybos rinkamuose šiek tiek daugiau balsų gavo R. Ozolas.

Kaip V.Landsbergis tapo Sąjūdžio tarybos pirmininku…

V.Landsbergio ir R.Ozolo tautos ir valstybės sampratos skiriasi iš esmės. Tuos skirtumus buvo galima įžvelgti jau tada, o dabartiniu metu jie yra daugiau negu akivaizdūs. V.Landsbergis daug prisidėjo atkuriant Lietuvos valstybingumą. Bet yra esminis klausimas, ką mes darome su šita valstybe ir jos valstybingumu.

Atkurti valstybę neturint tautinės valstybinės sąmonės, kas buvo būdinga Algirdui Brazauskui… Kai iš Lietuvos buvo išvedama SSSR kariuomenė jis nuoširdžiai klausė, o kas gins Lietuvą?

Tai, kad žmonės deklaravo nuostatą atsiskirti nuo Maskvos, nereiškė, kad jie turėjo tautinę valstybinę sąmonę…

Pamikime tą patį A. Kubilių, kuris su G. Kirkilu ramiai pasirašė dokumentą, kad ES kompetencijai turi būti perduota Lietuvos socialinė apsauga ir net kultūros ir švietimo sfera. Ką tai reiškia?

Jo lūpomis kalba sovietų jau spėtas visiškai perauklėti žmogus, kuris nebesuvokia, ką reiškia būti valstybe. Juk mes tampame paprasčiausia savivaldybe be jokio savarankiškumo, o tik su tam tikromis ribotomis administracinėmis galiomis spręsti vietinius reikalus. Lietuvai būtų palikta spręsti tik komunalinius klausimus.

Kubilius sako, turime būti atviri imigrantams…

V. Landsbergis niekada tokiam požiūriui neprieštaravo iki pat šių dienų. Jis jokiu būdu neprojektavo, ką turi daryti atkurta Lietuvos valstybė ateityje, kaip ją stiprinti ir išsaugoti…

Niekas nesako, kad mes neturime integruotis į Vakarus. Tačiau mes matome stulbinančius skirtumus tarp Lietuvos ir Lenkijos bei Vengrijos…

Lietuvoje net nebuvo mėginta valingai stabdyti jos išsivaikščiojimo…

Lietuvoje tarsi specialiai buvo daroma, kad būtų įgyvendintas žinomas M. Suslovo šūkis „Lietuva be lietuvių“…

Lietuvoje yra verslo sluoksnis, kuris kaip kompartija neprisiima jokios atsakomybės už Lietuvą…

Lietuva neturi ateities vizijos. Jie sukuria dokumentą, kuriame pasako: „Lietuva mums nereikalinga“…

Net 40 proc. lietuvių net nežino, kuo jie norėtų būti….

Šios laidos pokalbis ir yra apie tai, kaip prieš tris dešimtmečius priimti sprendimai ir padarytos klaidos paveikė ir vis dar veikia Lietuvos likimą ir visų mūsų gyvenimus.