Stručio galva smėlyje. Kol visa Europa diskutuoja apie savo ateitį ir kaip išsaugoti ES sprendžiant ją draskančius konfliktus (visų pirma, dėl migrantų) Lietuva tyliai būna kamputyje, pritardama daugumai, kai ta dauguma pasidaro aiški.
K. Girnius neseniai DELFI paaiškino to priežastis, kurias galima apibendrinti kaip „šitaip saugiausia, su savo pozicija vis tiek visiems neįtiksi„.
Optimizmo srityje nepralenkiami konservatoriai, faktiškai paskelbę, kad reikia kuo greičiau judėti į Europos federaciją ir atsisakyti suverenumo, tik nedrįsę taip įvardyti. Už TS-LKD tą padarė sąžiningas jos narys Bernardas Gailius. Ir partija, ir Gailius pabrėžia, kad federacija gera ir neišvengiama. Politikai tarsi ir gali taip elgtis, nes sociologai kasmet patvirtina, kad esame itin eurooptimistiška visuomenė.
Ir visgi: tiek visuomenės požiūris daug sudėtingesnis, konkretesniais klausimais itin skeptiškas, tiek ir politikų pasyvumas labai rizikingas. Pridėjęs kaip niekada daug apklausų skaičiukų negaliu nekonstatuoti, kad nemažai didžiųjų ES šalių nebežino, ar nori likti ES.
Anksčiau analizuotos apklausos aiškiai rodo, kad viena to priežasčių – per didelė ir jiems nebenaudinga atrodanti integracija. Per pastaruosius metus atsirado ne viena tolesnei integracijai oponuojanti vyriausybė, o vizijos apie „neišvengiamą federaciją” stebint europiečių nuotaikas atrodo visiškai su realybe susipykęs sapnas.
Tokiame kontekste išsisluoksniuoja kelios pozicijos ES atžvilgiu: Vakarų Europos šalyse esama didelio nusivylimo Europos Sąjunga. Visai kita situacija Vidurio Europoje, kur itin kritiški ES klaidoms, visų pirma atvirų sienų politikai, vyriausybių vadovai atvirai kritikuoja ES, tačiau – atsižvelgdami į savo visuomenių proeuropietiškumą ir nacionalinius interesus – deda pastangas išsaugoti Europos Sąjungą ir priimti tam būtinas reformas (visų pirma, sustabdyti labiausiai prieš ES nuteikiančią masinę imigraciją).
E. Macronas ir A. Merkel vis dar puoselėja gilesnės Europos integracijos esamu keliu vizijas, tačiau neturi tam palaikymo nei tarp kitų Europos lyderių, nei namuose, tarp rinkėjų ir politikų.
Lietuva šiame paveiksle gali toliau stebėti viską iš šalies ir įtikinėti save neišvengiama Europos federalizacija. Tačiau tiesa priešinga – Europos federalizacija yra neįmanoma ir jos tikrai nebus. Ja tikintieji bus skaudžiai nuvilti, jais sekantieji – apgauti. Tad ar prisidėsime prie ES reformatorių, kad ją išsaugotume?
