Įspūdingas Ramūno Aušroto straipsnis portale lrt.lt pavadinimu „Multikultūrinės Lietuvos kūrimo pradžia„. Jame suformuluotas fundamentaliausias, dar kartą lietuvių tautai vėl iškilęs klausimas: būti ar nebūti?
Apie išsivaikščiojančią Lietuvą kalbama seniai. Tačiau ilgai, pernelyg ilgai tos kalbos ,,nutekėdavo” nuo tautiečių tarsi nuo žąsies vanduo. Todėl, kad atrodė abstraktūs pranašavimai, daug kam atrodę panikos kėlimas ir nereikalingas bauginimas. Ir štai – jos materializuojasi virsdamos tikrove valdančiosiosios koalicijos skubiai kurpiamuose teisės aktuose.
,,Globalios Lietuvos” viziją pradedama įgyvendinti iš peties ir kompleksiškai. Tautos išlikimo klausimo valdančiųjų darbotvarkėje nebėra net retoriškai. Jis suvestas į reikiamo kiekio darbo jėgos pritraukimo į ,,Lietuva” vadinamą ekonominę teritoriją klausimu. Jis sprendžiamas lengviausiu ir greičiausiu būdu – per šalies kolonizaciją masiškai įvežant darbo jėgą.
Kai kurių buvusių SSRS respublikų, pvz., Latvijos, patirtis rodo, jog užtenka kelerius metus vykdyti tokius ,,užvežimus”, kad neatpažįstamai ir negrįžtamai pasikeistų šalies demografinis ir kultūrinis veidas.
Neatsitiktinai šį kolonizacijos planą papildo planai panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą. Tai yra savaip nuoseklu ir logiška: masiškai plūstant svetimšaliams niekas neturi tuščių iliuzijų, kad jie norės, o ir kad kas nors įstengs, juos mokyti lietuvių kalbos.
JIE IŠ ESMĖS TAPO MEDŽIAGA KITAI – SAVE VALINGAI TEIGIANČIAI IR KURIANČIAI, TODĖL AUGANČIAI TARSI MEDIS TAUTAI
Sparčiai tirpstanti lietuvių gyventojų dalis ir jų virtimas mažuma savo pačių šalyje, viešojoje erdvėje turinti įsivyrauti ,,tarpnacionalinio bendravimo kalba” – štai šitaip mūsų dienomis pasiruošta įgyvendinti ,,globalios Lietuvos” strategija, kuri iš esmės yra ne kas kita, o tik M. Suslovo programos ,,Lietuva bus, tik be lietuvių” atnaujinta ir sušiuolaikinta versija.
Štai šitaip sugrįžta klausimas, į kurį teko atsakyti XIX a, antroje pusėje ir sovietinės okupacijos laikotarpiu: susitaikyti ar kovoti?
Nepriklausomybės akto signataras A. Endriukaitis yra itin tiksliai išsakęs šią dilemą pasitelkdamas trąšos ir medžio vaizdinį. Iš tiesų, asimiliuotą ir išnykusią tautą galima palyginti su trąša. Juk toks išnykimas, kai biologiškai tos tautos žmonės niekur nedingsta, reiškia tai, kad jie iš esmės tapo medžiaga kitai – save valingai teigiančiai ir kuriančiai, todėl augančiai tarsi medis tautai.
Bet lietuvių tauta turi teisę, kaip ir kitos tautos, išlikti ir pati augti kaip medis. Ir kitos išeities, kaip sąmoningai ir valingai apsispręsti, jau paprasčiausiai nebėra. Kaip ir toliau vilkinti su atsakymu apsimetinėjant, kad dar galima luktelėti ir neryžtingai svyruoti.
Negalima, nes tautos sunaikinimo programa pradedama vykdyti. Jos išnykimas nebėra hipotetinė grėsmė ir nebevyksta tyliai, kaip iki šiol. Jis įteisinamas politiškai ir juridiškai kaip Lietuvos valstybės siekiamas tikslas ir kasdienio gyvenimo tikrovė bei norma.
Lietuva bus. Ir su lietuviais. Vytauto Radžvilo pesimizmas Lietuvos nesunaikins. Radžvilas nesupranta, kad pasaulis keičiasi. Ir jokie pliauškalai to nesustabdys. Veikia objektyvūs gamtos dėsniai. Vienas jų – gamta (pasaulis) nemėgsta gradientų, juos išlygina.
Ne Radžvilo pesimizmas Lietuvą naikina, o mūsų pačių rinkta valdžia. Žinoma, tą ne visi mato, nes į viską žiūri pro rožinius akinius. Nusiimkite juos ir pamatysite kas vyksta. Taip, Lietuvos žemė bus, ji niekur neišnyks, bet be lietuvių tautos, ją užims svetimšaliai. Net ir vardas kurį laiką bus, kaip ir buvo prūsų vardas – Prūsija. Bet kiek ten buvo prūsų ir kas juos valdė? Suprantu, kad globalistams ir mankurtams tai nėra svarbu, jų kitokie tikslai, jiems vienintelė vertybė pinigas, bet normaliam lietuviui tai yra baisu ir skaudu. Atsilaikėme šimtus metų prieš fizinę jėgą, mūsų priešai nesunaikino, bet sunyksime iš vidaus, jei nepakeisime savo mąstymo. Matome okupacijų vaisius. Tautos tragedija yra toks globalistinis mąstymas. Mūaų priešai ploja katučių.
Nerašaliok nesąmonių, Joneli. Paskaityk geriau R. Valatkos straipsnį „Ledo karalinės” (LRT, 2015-05-20). Kad ir kaip tas tavo pasaulis besikeistų, čigonai jame išliks ir bus. O lietuviai, tuo tarpu, išnyks. Nes čigonai gimdo ir augina vaikus, o ne kontraceptuoja, abortuoja juos, keičia į šunis ir kates – kaip daro lietuviai. Amžinųjų dėsnių dar niekas nepakeitė. Tauta, negimdanti vaikų, rūkanti žoles ir renkanti valdžion šimonytes su raskevičiais, yra pasmerkta greitam išnykimui.