Rinkimų kampanija šįmet – gana įdomi: savi naikina savus. Valstiečiai pasikvietė Igną Vėgėlę, idant patrauktų iš rinkimų kovos Aurelijų Verygą. Socialdemokratai, užuot bandę ginti, dar ir patys įspyrė potencialiam kandidatui į premjerus Mindaugui Sinkevičiui. Na, o Tėvynės sąjunga išmetė iš barščių savo populiariausią šios kadencijos politiką – Arvydą Anušauską.
Šaudyti sau į koją – įdomi rinkimų strategija. Valstiečius galima suprasti: ne pirmas kartas. Socialdemokratus suprasti kur kas sunkiau: į pirmą vietą Seimo rinkimuose pretenduojanti partija sugebėjo likti be kandidato į premjerus. Juk Sinkevičiaus jie mielai atsikrato patys, o Vilijai Blinkevičiūtei premjero postas, regis, būtų labiau bausmė nei norimas rezultatas.
Tėvynės sąjunga, savo ruožtu, šaudyti sau į koją priversta pirmiausia todėl, kad niekas kitas į ją nešaudo, o jei ir šaudo, tai per retai pataiko. „Kas, jei ne mes?“ – pagalvoja ministrė pirmininkė, reikalaudama priešlaikinių rinkimų ir žadėdama atsistatydinti, jei jie neįvyks. „Viską tenka daryti patiems“, – atsidūsta šios partijos lyderiai, kasdami sau eilinę politinės komunikacijos duobę. Ir sukuria eilinį Go Vilnius – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.
Ir štai turime naujus, šį savaitgalį „Vilmorus“ paskelbtus visuomenės apklausos rezultatus. Jei Seimo rinkimai vyktų rytoj, už socdemus balsuotų 20,3 proc.; už valstiečius – 9,9 proc.; už Sauliaus Skvernelio demokratus – 9,6 proc.; už Tėvynės sąjungą – 7,4 proc.
[…] opozicija dabar tokia susiskaldžiusi ir vidujai susipriešinusi, kad Tėvynės sąjunga gali tomis priešpriešomis sėkmingai pasinaudoti ir pati mėginti lipdyti valdančiąją koaliciją. Jei Laisvės partija ir Liberalų sąjūdis patektų į Seimą ir sutiktų tęsti bendradarbiavimą su savo Didžiuoju broliu Ingrida Šimonyte, tai dabartiniams valdantiesiems gali pakakti dar vienos nedidelės frakcijos iki daugumos sudarymo.
Ir tokia frakcija – auksinis balsas – gali atsirasti, nes kitoje pusėje vyksta arši kova tarp buvusių bendražygių – Sauliaus Skvernelio demokratų ir Ramūno Karbauskio valstiečių. Šios dvi partijos negalėtų būti vienoje koalicijoje, kurią, tarkime, lipdytų socdemai. O ir dalis socdemų labai nenorėtų koalicijos su valstiečiais.
Ką daryti socdemams? Jei derėsis su valstiečiais, nuo jų atsiribos demokratai. Ir tada demokratai, tikėtina, sulauks pasiūlymo iš konservatorių-liberalų-laisviečių. O jie, kitaip nei socdemai, dar nėra viešai pažadėję, kad su konservatoriais nė už ką nesijungs.
Net susitarę dėl koalicijos su valstiečiais, socdemai gali pritrūkti balsų iki parlamentinės daugumos. Tada jiems reikėtų arba vilioti iš centro dešinės Liberalų sąjūdį, arba ieškoti kito nedidelio partnerio. O kas juo būtų? Remigijus Žemaitaitis?
Ta pati „būsi trečias“ problema iškiltų ir socdemams tariantis ne su valstiečiais, o su demokratais. Šiuo atveju susitarti su Liberalų sąjūdžiu jiems būtų lengviau, bet gali neužtekti ir trijų partijų iki daugumos. Ar atsirastu ketvirta koalicijos narė? Ar pavyktų įtikinti Laisvės partiją pakeisti partnerę – kad ir vardan partnerystės? Nežinia.
Šiaip ar taip, dažnai girdima prognozė, kad rinkėjai tikrai nubaus valdančiuosius, ir šie esą nebeturi galimybių likti valdžioje, yra, manding, per radikali. Taip, konservatoriai dar ne kartą gali šauti sau į koją ir taip galutinai save nugalėti. Bet šaudyti sau į koją moka ir kitos partijos. Ne tik moka, bet ir taikliai, entuziastingai bei dažnai šaudo.
Visas straipsnis – 15min.lt: „Seimo rinkimai: savi šaudo į savus“.
