Kaip asmuo, turintis leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir gyvenantis čia ne pirmus metus, su ypatingu dėmesiu ir nerimu stebiu įvykius Ukrainoje. Prasidėję ketvirtieji Rusijos pradėto plataus masto karo prieš Ukrainą metai tapo šios trumpos analizės atskaitos tašku. Pabrėžiu, kad išsakoma nuomonė yra subjektyvi, nepretenduoja į absoliučią tiesą ir nepakeičia kompetentingų valstybinių institucijų vertinimų. Vis dėlto, iš eilinio Lietuvos gyventojo pozicijos tampa akivaizdu, kad Baltijos šalims kylanti grėsmė vis dar yra reikšmingai nuvertinama didelės visuomenės dalies.
Baltijos regionas yra geopolitinės priešpriešos epicentre. Pagrindinė grėsmė jo saugumui išlieka Rusijos Federacija – valstybė, kuri istoriškai agresiją, pavergimą ir teritorinę ekspansiją naudoja kaip užsienio politikos įrankius. Šiuolaikinė Rusija – tai ne tik autoritarinė valstybė, bet ir revanšistinė jėga, siekianti susigrąžinti įtaką, prarastą po Sovietų Sąjungos žlugimo. Baltijos šalys – Estija, Latvija ir Lietuva – yra pagrindiniai šios strategijos taikiniai dėl kelių priežasčių: strateginės padėties, istorinės nepakantos imperializmui, narystės NATO ir ES bei rusakalbių gyventojų buvimo, kuris naudojamas kaip hibridinio karo elementas.
Istorinė perspektyva
Grėsmė iš Rusijos Baltijos valstybėms nėra naujas reiškinys. Tai istoriškai nuoseklus reiškinys, prasidėjęs dar Rusijos imperijos laikais. XX amžiuje sovietinė okupacija atnešė šiam regionui aneksijas, deportacijas, masines represijas, asimiliacijos bandymus ir demografinius pokyčius, kurie turėjo pražūtingų pasekmių tautiniam tapatumui ir valstybingumui.
Atkūrus nepriklausomybę, Baltijos šalys pasirinko strateginį Vakarų integracijos kelią. Narystė NATO ir ES tapo ne tik politiniu aktu, bet ir išlikimo aktu. Tačiau Kremlius niekada šių pokyčių nepripažino kaip galutinių. Šiandien jis ir toliau laiko Baltijos regioną „teisėtų interesų“ zona, atvirai ar slaptai kėsindamasis į šių šalių suverenitetą.
Hibridinis karas: daugialypė grėsmė
Šiuolaikinė Rusijos strategija Baltijos atžvilgiu grindžiama ne atvira karine konfrontacija, o hibridiniu karu, kuris apima kelias kryptis:
1. Informacinė agresija.
Rusija aktyviai naudoja žiniasklaidą, socialinius tinklus ir susijusias struktūras informacinėje erdvėje, kad skleistų dezinformaciją. Pagrindiniai tikslai – pasitikėjimo valstybės institucijomis griovimas, Vakarų sąjungininkų diskreditavimas, etninių įtampų kurstymas, „engiamų rusakalbių“ įvaizdžio kūrimas.
2. Kibernetinės atakos ir diversijos.
Rusijos specialiosios tarnybos naudoja įvairius metodus – nuo kibernetinių atakų prieš kritinę infrastruktūrą ir valstybines įstaigas iki provokacijų ir šnipinėjimo. Neatmetami net „melagingos vėliavos“ (angl. false flag) scenarijai, skirti destabilizuoti vidaus padėtį.
3. Finansinė įtaka ir korupcija.
Per fiktyvias įmones, NVO ir privačius agentus Rusija sistemingai daro įtaką politikams, žurnalistams, visuomenės veikėjams. Papirkimas, šantažas, manipuliacijos – standartiniai „minkštosios“ ekspansijos įrankiai.
4. Rusakalbė bendruomenė kaip „penktoji kolona“.
Nepaisant integracijos pastangų, reikšminga rusakalbių dalis išlieka pažeidžiama Rusijos propagandos. Tai kelia neramumų, sabotažo ir tiesioginio agresoriaus palaikymo riziką konflikto atveju.
Galimi agresijos scenarijai
Nors tiesioginiai kariniai veiksmai atrodo pavojingi, jie nėra neįmanomi. Galimi agresijos vektoriai:
1. Šiaurė – Leningrado karinė apygarda gali pasinaudoti artumu Estijai ir Latvijai, kad smogtų žaibiškai.
2. Rytai – Baltarusija, kaip Maskvos sąjungininkė, gali būti panaudota invazijai į Lietuvą ir Latviją.
3. Pietvakariai – Kaliningradas yra militarizuotas anklavas, galintis smogti Lietuvai ir Lenkijai bei blokuoti strategiškai svarbų Suvalkų koridorių. Konflikto atveju Kaliningrado karinę infrastruktūrą NATO turėtų neutralizuoti prioritetine tvarka.
Gynybiniai pajėgumai ir pažeidžiamumas
Baltijos šalys turi ribotus karinius išteklius ir priklauso nuo sąjungininkų paramos. Tačiau galima imtis konkrečių veiksmų:
1. Didinti gynybos biudžetą, plėtoti oro gynybą, stiprinti pasienio infrastruktūrą;
2. Gilinti bendradarbiavimą su Lenkija, Skandinavijos šalimis ir JAV.
3. Įgyvendinti visuotinio nacionalinio pasipriešinimo programą: gyventojų, rezervistų ir teritorinės gynybos mokymus.
4. Stebėti ir neutralizuoti galimai Kremliui lojalius vidinius darinius.
5. Inicijuoti tarptautinį tribunolą, vertinantį Rusijos nusikaltimus – nuo genocido prieš tautines mažumas iki politinių represijų.
Išvados
Pastarųjų dešimtmečių patirtis rodo: Rusija pasitikėti negalima. Kiekvieną kartą, kai Vakarai darė nuolaidas, Kremlius tai laikė silpnumo ženklu ir pretekstu tolesnei agresijai. Baltijos šalys yra civilizacinės priešpriešos priešakinėje linijoje. Tai kova ne tik dėl nepriklausomybės, bet ir dėl visos Europos ateities.
Baltijos ryžtas yra pavyzdys kitiems. Tik kolektyvinis pasipriešinimas, pavergtų tautų Rusijoje palaikymas, sankcijų spaudimas ir strateginė gynyba gali sustabdyti agresorių. Pusinių priemonių laikas baigėsi. Tik koordinuoti ir ryžtingi veiksmai užtikrins saugumą ir laisvę ne tik Baltijos šalims, bet ir visam demokratiniam pasauliui.
