Man regis, į tą klausimą taikliai atsakė Lietuvoje gyvenantis, nuo Putino „ruskij mir“ atsitolinęs žinomas rusų žurnalistas Игорь Яковенко.
Gegužės 8-oji – „niekada daugiau“ (nikogda bolše), o gegužės 9-oji – „mes galim pakartoti“ (my možem povtoritj).
Šių datų minėjimo formos tai patvirtina. Vakarykštis kuklus karo aukų pagerbimas Macikuose – buvusioje nacių ir vėliau bolševikų koncentracijos stovykloje – didžiai prasmingas ir gražus: valstybės vadovai kukliai nulenkė galvas, padėjo gėlių, garbės kuopa atidavė karišką pagarbą žuvusiems ir nukankintiems žmonėms, nepaisant kokios tautybės jie buvo. Jie visi buvo dviejų totalitarinių režimų neapykantos ideologijos ir karo aukos.
Mums abu tie režimai buvo vienodas blogis, padaręs neišmatuojamo skausmo, neatlyginamos skriaudos, pražudęs begalę žmonių, sugriovęs ekonomines sąlygas ir socialinę pusiausvyrą tarp darbo ir pajamų. Todėl lietuviams, kaip ir latviams bei estams, 1945 m. gegužės 8 d. sąjungininkams priėmus vokiečių kapituliaciją, karas nesibaigė. Dar beveik dešimtmetį pasipriešinimas vyko miškuose, vėliau perėjo į neginkluoto pasipriešinimo formas ir tik 1990-aisiais, atkūrus nepriklausomybę, buvo atstatytas pažeistas teisingumas.
Todėl Macikuose prisiminti karo pabaigos 80-metį buvo kaip tik tinkama vieta. Ir tai iliustruoja žodžius „niekada daugiau“.
Raudonojoje aikštėje („kruvinojoje“?) šiandien vyksta jėgos demonstravimas: kaip jau įprasta, važiuos tankai, bus velkamos raketos, skraidys lėktuvai, bus baubiama „ura!“, demonstruojamas naikinimo potencialas ir skleidžiamas Aukso ordos laikų mentaliteto suformuotas baimės kultas (čtoby vsie vokrug drožali).
Šalis, kuri nesugeba sudaryti žmoniškų gyvenimo sąlygų savo pačios platiesiems piliečių sluoksniams, per šimtmečius gyvena taip, kad nors pati nepajėgia, bet stengiasi neleisti geriau gyventi ir kitiems. Argi ne paradoksas, vos per 35-erius nepriklausomybės nuo Rusijos metus, Baltijos šalys, neturėdamos jokių žemės turtų ir kitokių gamtos išteklių, kuriais taip didžiuojasi mūsų Rytų kaimynė, pasiekė aukštesnį pragyvenimo lygį (nepaisant problemų, kurių užtenka ir pas mus) – atlyginimų vidurkiai ir pensijos čia beveik trigubai aukštesni, socialinės gerovės rodikliai beveik visais atžvilgiais palankesni, nekalbant jau apie karus (Čečėnija, Gruzija, Sirija, Ukraina), į kuriuos mums savo vaikų siųsti nebereikėjo.
Maskva kaltina ukrainiečius „fašizmu“. Dabar jau girdėti balsų, kad „denacifinuoti“ reikia ir visą Europą. Karą su Ukraina jie lygina su Antruoju pasauliniu karu ir tvirtina tęsią kovą su „nacizmu“.
Panašumų išties yra. Tik nacių kailyje dabar yra atsidūrusi pati Putino Rusija. Neapykanta ir pasipūtimas, pranašumo prieš kitus demonstravimas, ką darė naciai prieš Antrąjį pasaulinį karą (Herr Volk – „ponų tauta“, „išrinktoji tauta“), yra kaip tik būdingas jai pačiai.
Kremliaus „pabedobesija“ (lietuviškai tą rusišką kalambūrą nelabai išeina net išversti – „laimėjimo siausmas“?), indoktrinuojant šita beprotybe vaikus ir skiepijant jiems hitlerjungendišką atsidavimą vadui, patvirtina kolegos Jakovenko įžvalgą apie skirtumus tarp gegužės 8-osios ir gegužės 9-osios.
