Pastaraisiais dešimtmečiais JAV, Vakarų Europos miestų aikštės ir universitetų miesteliai tapo nuolatinės ir kryptingos politinės mobilizacijos erdvėmis. Tokia erdve tapo ir visiškai atvirai politikuojantis Vilniaus universitetas su savo vedliu – rektoriumi prof. Rimvydu Petrausku bei jo adjuntantais, vadinamaisiais filosofais, kairiojo radikalizmo šaukliais.
Pastarosiomis savaitėmis labai ryškiai pamatėme šios politinės mobilizacijos selektyvumą ir moralinę veidmainystę. Kai kurie konfliktai sukelia masinį emocinį ir organizacinį atsaką, o kiti – nors ir ne mažiau kruvini ar represyvūs – sulaukia visiškai blankaus dėmesio. Dabar visi platesnio akiračio žmonės mato šokiruojantį kontrastą tarp protestų, palaikančių palestiniečius, ir protestų, palaikančių Irano visuomenės sukilimą prieš teokratinį režimą.
Be to, juose dalyvauja visiškai skirtingos visuomenės grupės. Todėl noriu labai aiškiai ir nuosekliai parodyti, kodėl Vakarų kairieji liberalai, radikalūs leftistai, woke judėjimai ir didelė LGBTQ aktyvizmo dalis masiškai mobilizuojasi Palestinos klausimu, bet lieka santūrūs ir net visiškai abejingi Irano protestų atžvilgiu.
Skirtumas tarp protestų dėl Palestinos ir tylos dėl Irano nėra atsitiktinis, tai yra sąmoningų pasirinkimų, ideologijų ir intelektinio komforto rezultatas. Kodėl Vakarų protestų dalyviai dėl Irano ir Palestinos skiriasi?
Ideologija, selektyvus solidarumas ir nutylimos tiesos
Dažniausias lėkštas ir paviršinis paaiškinimas teigia, kad skirtumas kyla iš pačių konfliktų pobūdžio: Palestina – tarptautinis konfliktas, Iranas – vidaus politika. Tačiau toks paaiškinimas yra toli gražu nepakankamas. Istorijoje gausu pavyzdžių, kai Vakarų kairieji aktyviai rėmė vidaus sukilimus kitose šalyse – nuo Lotynų Amerikos diktatūrų iki Pietų Afrikos apartheido. Todėl „vidaus konflikto“ argumentas yra tik vadinamasis excuse‘as, nes jis nepaaiškina tylos Irano atveju.
Esminis skirtumas slypi ne konflikto geografijoje, o jo ideologiniame įrėminime
Palestinos klausimas komunikuojamas jauniems nemąstantiems revoliucionieriams suprantama primityvia kalba ir lengvai paverčiamas universalia schema: kolonizatorius prieš kolonizuotąjį, ginkluota valstybė prieš bejėgę visuomenę.
Irano protestai tokios schemos nesuteikia. Čia engėjas nėra Vakarų valstybė ar jos sąjungininkas, o vietinis, save antiimperialistiniu vadinantis islamo režimas. Tai sugriauna patogią moralinę geometriją.
Didelė dalis šiuolaikinio kairiojo aktyvizmo Vakaruose veikia pagal supaprastintą antiimperialistinę dogmą. Pagal ją pasaulis yra padalytas į du blokus: Vakarus, kurie beveik visada laikomi pagrindiniu blogiu, ir abstrakčius „ne Vakarus“, kurių bet kokios problemos dažniausiai siejamos bei pateisinamos kolonijine praeitimi.
Palestinos klausimas šioje dogmoje funkcionuoja idealiai. Izraelis suvokiamas kaip Vakarų projekcija Artimuosiuose Rytuose, todėl jo veiksmai interpretuojami ne kaip savigyna nuo Gazoje šeimininkaujančių „Hamas“ teroristų, bet kaip platesnės imperinės sistemos simptomas. Protestuoti prieš Izraelį reiškia protestuoti prieš pačius Vakarus.
Tuo tarpu Iranas niekaip neįsipaišo į šią schemą ir tampa nepatogus. Jo režimas dešimtmečius deklaruoja antiamerikietišką ir antiizraelišką poziciją, ir oficialiai deklaruoja savo strateginį tikslą – sunaikinti Izraelio valstybę.
Tai simbolizuoja ir Teherano Palestinos aikštėje įrengtas skaitmeninis „paskutinės dienos laikrodis“, kuris skaičiuoja laiką iki numatomo Izraelio sunaikinimo, rodydamas likusius dienas iki to įvykio. Pranešama, kad šis laikrodis veikė net ir 2024–2025 m., kai Iranas ir Izraelis apsikeitė kariniai smūgiais.
Taigi, pagal primityvią leftistų logiką, ajatolų režimas, nepaisant jo masinių ir brutalių represijų, automatiškai patenka į „pasipriešinimo“ Vakarų imperializmui stovyklą.
Palaikyti Irano protestuotojus reikštų viešai pripažinti, kad antiimperialistinė retorika gali būti naudojama kaip vidaus tironijos priedanga. Tai sudėtinga ir nepatogi išvada tiems, kuriems antiimperializmas tapo tapatybės dalimi.
Woke ir identiteto politikos judėjimai deklaruoja kovą už visų marginalizuotų grupių teises, tačiau praktikoje jie kuria moralinę hierarchiją. Kai kurios kančios laikomos struktūriškai svarbesnėmis nei kitos. Šią hierarchiją lemia ne tik objektyvūs faktai, bet ir tai, kiek lengvai konkretus atvejis integruojamas į esamus pasakojimus apie rasę, kolonializmą ir bendrą Vakarų kaltę.
Palestiniečių kančia Vakaruose dažnai suvokiama per rasinę prizmę, todėl ji tampa simboline. Tuo tarpu Irano protestuotojai – moterys, studentai, darbininkai – dažnai suvokiami kaip „pernelyg panašūs“ į Vakarų protestuotojus, jie yra „pernelyg kultūriškai kiti“, kad be ideologinės rizikos būtų galima remti jų kovą. Toks požiūris sukūrė ir paradoksą, ir apnuogino kairuoliško mąstymo veidmainystę: žmonės, kovojantys už elementarias laisves, tampa mažiau mobilizuojantys visą kairįjį flangą nei tie, kurių tikra ar tariama kančia patogiai telpa į teorinius ideologijos rėmus.
LGBTQ aktyvizmo santykis su Iranu
Vienas iš ryškiausių šios selektyvios logikos pavyzdžių – LGBTQ aktyvizmo santykis su Iranu. Iranas yra viena represyviausių valstybių pasaulyje seksualinių mažumų atžvilgiu. Homoseksualumas kriminalizuotas, taikomos fizinės bausmės ir mirties nuosprendžiai. Jei žmogaus teisės būtų taikomos nuosekliai, Irano režimas turėtų būti nuolatinis LGBTQ protestų taikinys. Tačiau realybėje tai vyksta labai retai. Tikrosios priežastys – nemalonios, todėl apie jas garsiai nekalbama.
Didelė dalis LGBTQ organizacijų bijo, kad atvira Irano režimo kritika bus interpretuota kaip islamofobija arba prisidėjimas prie „Vakarų naratyvų“.
Kitos tiesiog veikia politinėse koalicijose, kuriose Palestinos klausimas yra neliečiamas, o Irano tema – skaldanti. Toks požiūris atskleidžia ne vertybių vakuumą, o prioritetų problemą: žmogaus teisės tampa sąlygine kategorija, priklausančia nuo to, kas yra engėjas. Kai engėjas yra „ne Vakarai“, kritika tampa atsargesnė arba jos apskritai nėra.
Kita vertus, Palestinos judėjimas remiasi nuolatiniu sisteminės žiniasklaidos smegenų plovimu, Vakaruose turi dešimtmečiais kurtą infrastruktūrą. Universitetų grupės, NVO, akademiniai centrai ir kultūriniai renginiai sukuria nuolatinį mobilizacijos mechanizmą. Tai savaime generuoja protestus, net kai politinė situacija keičiasi.
O štai Irano diasporos aktyvizmas yra fragmentuotas. Skirtingos politinės vizijos, istorinės traumos ir nepasitikėjimas trukdo sukurti vieningą požiūrį. Be to, Irano protestai dažnai suvokiami kaip „jų pačių kova“, o ne universalus reikalas. Tai leidžia Vakarų aktyvistams patogiai likti stebėtojų vaidmenyje.
Kita vertus, žiniasklaida ir socialiniai tinklai veikia pagal dėmesio ekonomiką. Konfliktai, kuriuos galima paprastai vizualizuoti ir moralizuoti, laimi. Palestinos tema pateikiama per aiškius simbolius, šūkius ir vaizdus. Padarykime nedidelį ekskursą į šalį.
Aš ir savo FB paskyroje esu parodęs kaip Vakarų žiniasklaidoje kilo skandalai, kai buvo demaskuoti fotokorespondentai Gazoje. Ji tapo ne tik informacinio karo lauku, bet ir vieta, kurioje buvo demaskuoti garsūs fotomanipuliacijos ir dramatiškų pastatyminių fotografijų atvejai.
Buvo demaskuoti atvejai
Didžiosios naujienų agentūros, tokios kaip „Reuters“, AP ar CNN, ne kartą turėjo viešai nutraukti bendradarbiavimą su vietiniais ar laisvai samdomais korespondentais. Hassano Eslaiah 2023 m. skandalas yra vienas iš rimčiausių atvejų, sukėlusių diskusijas apie ribą tarp žurnalistikos ir bendradarbiavimo su teroristinėmis organizacijomis.
2023 m. lapkritį proizraelietiška žiniasklaidos stebėjimo grupė „HonestReporting“ paskelbė tyrimą, kuriame kėlė klausimą: kaip laisvai samdomi fotografai, dirbantys AP, CNN, „The New York Times“ ir „Reuters“, atsidūrė įvykių vietoje taip greitai po „Hamas“ išpuolio?
Buvo paviešinta nuotrauka, kurioje fotografas H. Eslaiah matomas bučiuojamas į skruostą „Hamas“ lyderio Yahya Sinwaro. Taip pat pasirodė vaizdo įrašų, kuriuose jis, nedėvėdamas jokios žurnalistinės atributikos, važiuoja ant motociklo kartu su ginkluotais užpuolikais išpuolio dieną.
Nors H. Eslaiah neigė išankstinį žinojęs apie išpuolį, CNN ir AP nedelsiant nutraukė visus ryšius su juo. Agentūros pareiškė, kad neturėjo jokių įrodymų apie jo tiesioginį bendradarbiavimą planuojant išpuolius, tačiau etikos pažeidimai ir pasitikėjimo praradimas buvo negrįžtami.
Labai ryškus propagandinio manipuliavimo pavyzdys – režisuotos vadinamosios „Pallywood“ (Palestinian Hollywood) scenos, kurios ne kartą buvo pasirodžiusios didžiausių pasaulio leidinių pirmuosiuose puslapiuose ir ant viršelių.
Buvo demaskuoti atvejai, kai tas pats „sužeistasis“ pasirodo keliose skirtingose vietose per vieną dieną, arba kai vaizdo įrašuose matoma, kai pasibaigus filmavimui „neštuvuose nešamas lavonas“ staiga atsistoja ir nueina. Buvo akivaizdžiai demaskuotos ir „badaujančių“ Gazos vaikų, su dubenėliais prašančių maisto, nuotraukos.
Kai dėl Irano protestų, nors jie ir dramatiški, tačiau reikalauja konteksto ir paaiškinimų, todėl yra nepatogūs greitam vartojimui. Tai dar labiau sustiprina selektyvų solidarumą: žmonės linkę protestuoti ten, kur jų emocinė investicija greitai atsiperka moraliniu pasitenkinimu.
Kaip ir daugelyje savo rašinių, aš mėgstu pateikti nemalonias tiesas, kurių nei Vakarų, bei Lietuvos žiniasklaidoje nerasite.
Pirma. Didelė dalis Vakarų protestų kultūros tapo, moksliškai tariant, savireferencine. Ji labiau skirta dalyvių tapatybei patvirtinti bei viešai pademonstruoti savo priklausomybę tam tikrai visuomenės grupei nei realiai paveikti represinius režimus.
Tai mes akivaizdžiai pamatėme ir Vilniuje per LRT suorganizuotus protestus „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ tik taikinys buvo kitas. Didelė dalis ten dalyvavusio jaunimėlio apskritai neturėjo jokio supratimo apie laisvę ar laisvą žodį, o didžiajai daliai dalyvių tai buvo savo tapatybės ar priklausomybės „teisingai“ miniai demonstravimas.
Antra. Antiimperializmas dažnai funkcionuoja kaip moralinis skydas, leidžiantis ignoruoti autoritarizmą, jei jis nukreiptas prieš „neteisingą“ priešą.
Trečia. Universalios žmogaus teisės Vakaruose vis dažniau tampa retoriniu įrankiu, o ne realiu principu.
Taigi, skirtumas tarp protestų dėl Palestinos ir leftistų tylos dėl Irano nėra atsitiktinis. Jis yra pasirinkimų, ideologijų ir intelektinio komforto rezultatas. Jei visuomenė nori išsaugoti moralinį autoritetą žmogaus teisių klausimu, jos turės pripažinti šį nenuoseklumą. Priešingu atveju solidarumas liks selektyvus, o laisvės idėja – priklausoma nuo to, kas ją gina ir prieš ką ji nukreipta.
Iš kur tie leftistai vakaruose išdygo?2014 metais liberalų / kraštutinių kairiųjų pažiūrų profesorių JAV universitetuose dalis buvo 60 %.
Sociologija turi didžiausią koncentraciją leftistų,daugiau nei ketvirtadalis (25,5 %) dėstytojų save laiko marksistais.
„pastatyminių fotografijų“
Skamba kaip pažodinis vertimas iš „postanovočnych“.
Šiaip straipsnyje yra daug skaudžios teisybės.
Vargu ar tai atradimas ir didelė naujiena. Visada žinojome, kad įvairios grupės manipuliuoja informacija ir žiniasklaida.
„Kaip ir daugelyje savo rašinių, aš mėgstu pateikti nemalonias tiesas, kurių nei Vakarų, bei Lietuvos žiniasklaidoje nerasite“.
❁✿❁
Deja, tai tik jūsų tiesos, t. y. tik jūs manote, kad tai, ką pateikiate yra tiesos! Kitiems gali taip neatrodyti. Jūsų asmeninė nuomonė, vienu ar kitu klausimu, dar nereiškia, kad tai ką skelbiate yra tiesa.
Kaltindamas visus kitus, kurie mano kitaip, elgiatės lygiai taip pat, kaip ir tie „leftistai“, kuriuos kritikuojate.
Tas neigiamų emocijų pliūpsnis prieš lietuvaičius, nuėjusius į mitingą su palestiniečių vėliavomis protestuoti prieš žydus, nereiškia, kad jie buvo neteisūs, juk tas konfliktas, tarp palestiniečių ir žydų, labai senas ir su ilga bei sudėtinga istorija. Išmintingas žmogus niekada nesiims būti teisėju tame konflikte, o jūs, akivaizdu, inirtingai teisėjaujate.
Straipsnyje apie tuos, kurie kritiškai ar nepalankiai atsiliepia JAV prezidento D. Trampo adresu, taip pat buvo tik jūsų asmeninė nuomonė. Turiu ir aš savo ir ji skiriasi nuo jūsų, bet tai nereiškia, kad jūsų nuomonė apie D. Trampą yra teisingesnė už manąją.
Galiu sutikti tik su vienu, kad kultūrmarksizmas tiek Europoje, tiek Amerikoje įgavo tokį pagreitį, kad vien D. Trampo pastangų jį sustabdyti nepakaks. Jaunimėlio smegenys per daug praplauti, kad galėtų mąstyti savarankiškai ir nepoliarizuotis prie kokio nors pederastizuojančio traukos centro.
Europoje ir USA daugėja gyventojų musulmonų, atitinkamai ir studentų universitetuose, pamažu ir dėstytojų bei profesorių. Tas vyksta savame, bet matyt vaidina vaidmenį ir arabiški pinigai
Iranui mažai dėmesio, bet kokiam Sudanui dar mažiau. Daugiau dėmesio ten kur geri keliai, geri ryšiai , kur Žurnalistas yra pripažintas svarbia persona…