Vidurvasarį, kai spektakliai ir repeticijos nevyksta, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro artistai gali sau leisti truputį pailsėti. Tačiau visiškai pamiršti savo profesijos dažniausiai ir ilsintis nepavyksta.
„Atostogos ar ne atostogos, o formą dainininkui palaikyti reikia. Kiekvieną dieną stengiuosi atlikti vokalo ir kvėpavimo pratimus, taip pat svarbu nepamiršti geros fizinės formos ir meditacijos“, – tvirtina operos solistė Joana Gedmintaitė.
Nors jai dažnai tenka garbė dainuoti pagrindinius vaidmenis premjerose, teatro primadona savęs solistė nepavadintų: „Toks titulas man nuo pat vaikystės asocijuojasi su pagyvenusiomis moterimis, o aš pati dar nesijaučiu tokia. Komplimentus girdėti visada malonu, nes visi esame žmonės, bet niekada nesureikšminu tų žodžių“, – atskleidžia dainininkė.
900
Vasarą operos solistams neretai tenka pasirodyti publikai lauko scenose. J. Gedmintaitė sako niekada nepamiršianti tokio pasirodymo Saremo saloje Estijoje, kur buvo pristatoma opera „Romeo ir Džuljeta“. „Aplink zujo tokie mašalų ir uodų spiečiai, kad iki spektaklio pabaigos bedainuodami visi solistai proteinų prisivalgėme sočiai“, – juokiasi artistė.
O iš teatre rodomų spektaklių daugiausiai netikėtumų sukeldavo „Žydė“. „Tiesą pasakius, net neprisimenu tokio „Žydės“ spektaklio, kad jame nieko nenumatyto nenutiktų. Jau vien todėl, kad grindys šiame pastatyme būna nuožulnios, o ant jų stovi kėdės, stalai su indais, be to, ir veikėjai nuolat kovingai aiškinasi santykius. Nieko nuostabaus, kad į orkestrinę nuo scenos skrenda tai kėdės, tai lėkštės, tai peiliai, geriausiu atveju – žydiški macai.
Kartais tekdavo gaudyti ir žemyn slystančius savo kolegas. Neslėpsiu – „Žydės“ gastrolėse ir pati skaudžią traumą buvau patyrusi. Visgi žiūrovai dažniausiai galvodavo, kad viskas taip ir turi būti, nes režisieriaus Güntherio Krämerio spektaklis – labai įtemptas ir emociškai stiprus“, – teigia J. Gedmintaitė.
