Valstybės tikslas – tautos išlikimas
Apie tai kalbėjomės šiandien pasirodžiusioje tinklalaidėje su Edmundu Jakilaičiu. „Skiesti ar gryninti?“ pavadino jis šį naujausią epizodą ir uždavė pirmąjį klausimą: kokia yra valstybės prasmė? Ir pats atsakė, kad gal kaip estų valstybės strategijoje – estų tautos išlikimas? Neįmanoma nesutikti, sunku nenustebti kaip ir dėl paties kvietimo.
Bet pokalbis buvo, kaip man pastaruoju metu dažniausiai nutinka, apie masinę migraciją ir jos pjūvius: ekonominį, saugumo, kultūrinį. Kas yra tauta, kur ji prasideda, kas ją vienija, kaip ją išsaugoti. Turbūt skandalingiausias, nors man regis, savaime suprantamas laidos teiginys: jeigu dėl to po šimto metų neliks lietuvių tautos ir nebepažinsime Lietuvos valstybės, velniam toks ekonominis augimas? Neabejoju, kad daug ką toks teiginys papiktins, bet daug kas ir didžiuosis.
Dar daugiau, esu tikras, kad lygiai tą patį klausimą sau turime užduoti, kai kalbame apie gynybą, šaukimą, kariuomenės finansavimą ir panašius dalykus. Nes čia sprendžiama ta pati dilema: ar galime susimokėti už valstybės ir tautos išlikimą? Tik laiko perspektyva trumpesnė.
Nors migracijos tema tenka kalbėti tikrai labai daug, manau, kad šis pokalbis buvo išties vykęs ir gal geresnis už daugelį ankstesnių. Jeigu manote, kad galite skirti valandą laiko lietuvių išlikimo klausimui, skirkite jį šiai laidai.
..eikit kakot…
…„sunku nenustebti“ kai negalvoji savo galva!
E. Jakilaitis į studiją kviečiasi ne tam, kad ką nors išgirstų iš respondento, o tam, kad galėtų pats pasakyti tai, ką nori, o respondentui belieka atlikti tik statisto vaidmenį ir patvirtinti jo teiginius. Tai jums ne E. Jusys, kuris ko nors paklausęs, nenutraukinėja ant pusės žodžio.
Paskaičiuokite kiek laiko kalbėjo V. Sinica ir kiek E. Jakilaitis.
Viešpatie, kiek dar galima skiesti?? Kaip atrodo gerai praskiesti lietuviai matosi kaimyninėse Baltarusijoje ir Lenkijoje, įskaitant šiuo atveju ir Vilniaus kraštą
Kada pajamos Lietuvoje buvo menkos , lietuviai emigravo pulkais, keikdami ne okupantus , pusei šimtmečio iškreipusius Lietuvos ekonomikos vystymąsi – bet Landsbergį, sugriovusį ir išdraskiusį paveldėtą bankrutavusios sovietinės valstybės ūkį . Kada per 20 metų gyvenimo lygis stipriai paaugo, auga ir dabar – gal lietuviai pripažino , kad parodė artojišką vištakumą, o ateitį geriau matė profesorius muzikantas? Ne, nepripažino, artojiškas honoras neleidžia pripažinti. „Reikėjo kitaip daryti” , prisiminę praeitį skelbia dabar artojai.