Trisdešimtmetė ilgo metro kino scenaristė ir režisierė kaunietė Saulė Bliuvaitė savo pirmuoju filmu pasiekė tai, ko iki šiol Lietuvos kinui nėra pavykę pasiekti – labai žinomame „A“ klasės Lokarno kino festivalyje laimėjo pagrindinį GERIAUSIO FILMO prizą „Auksinis leopardas“ ir susižėrė dar 3 prizus savo debiuto dieną – „Geriausias debiutinis vaidybinis filmas“, Ekumeninės ir Jaunosios žiuri prizus. Taip, prestižinis Šveicarijos kino festivalis, nuo 1946 m. vykstantis rugpjūtį, nepriskiriamas prie 5 didžiausių kino festivalių, bet pasikartosiu – jis labai žinomas ir populiarus. Jame pirmąsias savo naujų filmų premjeras yra pristatę galybė žymiausių praeities ir dabarties kino kūrėjų. Jei kas norėtų, nesunkiai internete rastų jų išvardijimą. Ilgą laiką Lietuva turėjo „neetatinę atstovę“ festivalyje, aktorę Birutę Marcinkevičiūtę, kuri kasmet aprašydavo, kokius geriausius filmus pamatė festivalyje. Reguliarūs įspūdžių iš festivalio aprašymai liovėsi, kai aktorė atrado savy ir teatro režisierės talentą. Susitrumpinusi save iki Birutės Mar ėmė statyti monospektaklius – pastaruoju metu neturime jos gerų aprašymų apie filmus iš Lokarno, tačiau džiaugiamės jos puikiaisiais monospektakliais.
Apie „Akiplėšos“ prizų reikalus kiek užtęsiau, bet dar faktas ir toks, jog nuo rugpjūčio filmas apkeliavo daugiau kaip 70 tarptautinių įvairiausios reikšmės kino festivalių. Būta daug egzotinių, betgi ir į juos reikia atsirinkti – ne bet ką priima. Pabuvojęs greičiausia visuose žemynuose (buvo Kanados, JAV, Brazilijos, Meksikos, Australijos, Indonezijos festivaliuose. Pagrindiniame Indijos kino festivalyje gavo pagrindinį prizą), filmas jau įtrauktas į Prancūzijos, Vokietijos, Graikijos, Portugalijos, Nyderlandų, Meksikos, Indonezijos kino teatrų repertuarus!
Jei vienu sakiniu pasakyti, koks filmas „Akiplėša“, tai teigčiau, jog jis tarsi antras „Pietinia kronikas“ dilogijos tęsinys (jeigu tokia dilogija egzistuotų). Ogi koks Kronikas naratyvas pasakoti netenka – kovo viduryje filmas sumušė Nepriklausomos Lietuvos žiūrovų lankomumo rekordą (pralenkė, berods J. Camerono „Avatarą“), fiksuodamas pajamų rekordą – 2,7 mln. Eur. Jau girdėjau optimistinių balsų, kad „Akiplėša“ savo statistika pralenks „Pietinia kronikas“, nes pastarasis tokia gausa kvietimų į tarptautinius festivalius nepasižymėjo – reiškia „Akiplėša siužetiškai ir režisūriškai yra stipresnė. Abejoju tuo. Tokį tarptautinį ažiotažą „Akiplėšai“ dar ir lėmė, kad kūrybingai, išmaniai rodo visame pasaulyje aktualią temą – jaunų paauglių mergaičių siekį patekti į modelių pasaulį ir taip užsitikrinti garsią ir aprūpintą sau ateitį. Gi „Pietinia kronikas“ rodo Lietuvos (ar skirtų šveicarai, kieno sostinė yra Vilnius, kieno Ryga ir kokios tai šalys?) vieno iš regionų ar miesto kvartalų folklorą, gyvensenos aplinkybes prieš daugiau kaip 30 metų. Ar tema pati įdomiausia už Lietuvos ribų?. Taigi, šiauliečiai ir reiškėsi tik Lietuvoje…
Taigi „Akiplėša“ rodo maždaug antrojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio Vilniaus paribių arba aiškiau – pramoninių rajonų (filmuota Gariūnų ir Naujosios Vilnios dar likusiuose praeities reliktuose), kai 13-amečiai dar laisvalaikį leisdavo gatvėse, kiemuose, o ne mobiliųjų tel. ekranuose. Kad tai maždaug XXI a. pirmas dešimtmetis rodo, kad jau yra internetas, notebookai, keturračiai, ar „Chrisler Cruiser“ liekanos, kurios nei iš šio, nei iš to pamestos ant pievutės ir vaikai dūksta jame. (Aiškiai filmininkų darbelis, laužą gražiai padėti pievutėje). Žodžiu, nelabai seni retro laikai.
Žiūrovo dėmesys iškart kaustomas link susidraugavusių 13-mečių panelių iš neturtingų šeimų, Marijos ir Kristinos, siekiančių laimėti atranką modelių agentūroje. Vaikų šėliojime kiemuose išsiskiria maždaug devynerių-dešimties metų lietuviukas, kuris, matyt, ne giminaitis prieš porą metų nuolat Prezidentūroje apsilankydavusiam berniukui. Mat rusiškai keikiasi kaip vežikas. Diskusijų „Kino pavasaryje“ metu man aiškino, kad visai nežinau jaunimo gatvėse elgsenos, todėl leksika ir kliūna. Na, tikrai, tokių draugų vaikystėje kaip ir neturėjau. Į tai atkreipiu dėmesį, nes filmo pabaigoje, kai vaikai ginčysis dėl savo metimų į krepšį varžybų taisyklių, tas berniukas jau bus visiškai užmiršęs keiksmažodžius. Ne, jis nepersiauklėjo – tiesiog režisūrinis neapsižiūrėjimas neišlaikant vienodumo. Dar galima ieškoti dėl režisierės nepatirties atsirandančių klaustukų, pvz. gan keistokai atrodė demonstruojančios savo nėštumą exmodelio įbridimas vandenin ir stovėjimas lyg garnio šalia besipliuškenančio keistame telkinyje jaunimo. Bet tai visiškai atleistinos smulkmenos, kokių patyrusio režisieriaus Igno Miškinio „Pietinia kronikas“ tiesiog nepavyko pamatyti. Taip pat pastebėjau, kad Marijos luošumo beveik nesimato, kai ji yra tarp draugų, bet kai reikia pasirodyti modelių agentūroje, ji šlubčioja kaip reikiant. Ir visų kandidačių šauniame šokyje, Marijos visiškas negebėjimas įsilieti, per daug bado akis. Kaip besiektų agentūra užsidirbti iš merginų pinigų, tiek neįgalios merginos tikrai negalėtų ten būti… Patirtis užgyvenama, kaip sakoma…
Tačiau daug kas „Akiplėšoje“ – nuostabu. Užtikrintas operatoriaus Vytauto Katkaus darbas. Pvz., ko vertas jo filmavimas iš baseino spintelės vidaus, kai herojė ieško spintelėje savųjų džinsų! Labai vertinga, kad abiejų draugių apšnerkšta buitis taip koreliuoja su steriliu modelių agentūros vaizdu. Nekliūva filmo dialogai kaip nenatūralūs. Filmas išties gyvybingas, neturintis būdingo lietuviškam kinui lėtumo.
Daug prisideda antraeiliai aktoriai, ypač populiarusis TV ir teatro komikas Giedrius Savickas. Čia jis spindi rimtu meistriškumu ir juokina mus tikrai ne įprastu jam lėkštoku stiliumi. Ypač išraiškinga ir įsimenanti modelių agentūros vadovė, kurią įkūnija populiari aktorė iš buvusios teatro „cezario grupės“ kolektyvo Vilma Raubaitė. Teatro primadona Eglė Gabrėnaitė turi kiek daugiau funkcinį vaidmenį. Deja, kamera nemeluoja – gali būti, jog didesnių vaidmenų kine jai nebus lemta ateityje įkūnyti.
Tačiau visas dėmesys koncentruojasi į abi drauges – šmaikščią, iniciatyvią Kristiną ir lėtapėdišką Mariją. Jų pastangos visomis jų įmanomomis ir suprantamomis priemonėmis „užsikabinti“ už modelio karjeros ne tik linksmina, bet gerokai ir jaudina. Gyvenimas turi savo kartybių.
Labai linkiu „Akiplėšai“ ne mažesnės sėkmės tėvynėje, kokia „užgriuvo“ „Pietinia kronikas“.
