Romas Lazutka, Vilniaus universiteto Ekonomikos ir Filosofijos fakultetų profesorius, LRT.lt
Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė jau beveik metus po dabartinės vyriausybės suformavimo trykšta originaliomis iniciatyvomis. Dažnai tokiomis, kurios artimesnės kitų ministerijų sritims.
Sveikatos ministro balsas apie vadinamąjį galimybių pasą seniai užgožtas ministrės A. Armonaitės, nors tai pirmiausia ligos sunkių formų prevencijos ir skatinimo skiepytis priemonė. Dvigubos pilietybės ar tarptautinių santykių (pvz., su Baltarusija ar Taivanu) temos taip pat turi artimesnes ministerijas.
Žinoma, ministrė kalba ir ekonomikos klausimais. Tačiau bene labiausiai šioje srityje mėgsta subsidijas ir mokesčių verslams siūlymus. Valstybės finansai – tiesioginė Finansų ministerijos atsakomybė. Ir nesvarbu, kokia intencija tai bebūtų pridengiama.
Buvo restoranų rėmimo PVM lengvatos siūlymas, tiesioginės subsidijos užsienio turistams. Paskutinė ministrės svajonė – GPM lengvata reemigrantams.
Paprastai pasaulyje PVM lengvatomis bandoma remti tuos, kurie į restoranus nevaikšto. O jeigu subsidijomis užsienio turistams remiami viešbučiai, kuo prastesni baldų ar chemijos pramonės gaminių eksportuotojai? Kodėl jie mokesčiais turi apmokėti užsienio turistų trečią naktį Lietuvoje? Galiausiai, naivu tikėtis, kad gyventojų pajamų mokesčio lengvata reemigrantams, kuri gali būti gal 200–300 eurų ribose, darys poveikį sprendimui grįžti į Lietuvą iš šalių, kuriose atlyginimai lietuviškus viršija 2–3 tūkst.
Na, galbūt dėl akivaizdžiai abejotinų pasiūlymų savo reputacija ministrė rizikuoja, nes nori būti viešumoje siekdama sustiprinti partijos žinomumą. Taip pat galima suprasti, kad tokios idėjos kaip partnerystės įstatymas ar narkotinių medžiagų dekriminalizavimas A. Armonaitės skelbiamos ne kaip ekonomikos ministrės, bet kaip partijos vadovės.
Tačiau vos ne liguistas polinkis remti verslus valstybės biudžeto sąskaita – o subsidijos ir lengvatos tik tą ir reiškia – sunkiai dera ir su partijos ūkinės laisvės ideologija.
Kita vertus, poros dešimtmečių politikos istorija rodo, kad Ekonomikos (anksčiau vadinta ir Ūkio) ministerijos portfelis dažnai buvo pagrindinių koalicijos partnerių dovana mažiesiems valdžios broliams. O kartais ir partinių odiozinių veikėjų prieglauda, kai kitur juos rodyti buvo tiesiog gėda.
Tačiau nėra naujiena, kad toje ministerijoje kaip niekur kitur patogu „lobinti“ verslus, skirstyti jiems valstybės pinigus ir tokiu būdu užsitikrinti bent dalies verslų palankumą politikoje. Nelengva rasti argumentų, kam dar reikalinga Ekonomikos ministerija rinkos ekonomikos šalyje. Jos ištakos ir net sovietinio Plano komiteto patalpos iš tų laikų, kai ekonomiką visiškai valdė valstybė.
Nepriklausomybės pradžioje Plano komiteto pagrindu suformuotos ministerijos užduotis buvo tą paveldą išvalstybinti, privatizuoti, kad susiformuotų rinkos ekonomika. Dabar turime atskiras ministerijas tų ūkio sričių, kuriose valstybės vaidmuo ypatingas: Energetikos, Susisiekimo, Žemės ūkio. Likusiose be išlygų dominuoja rinkos, o jų savireguliacijos priežiūrą vykdo Konkurencijos tarnyba. Žinoma, yra dar daug specializuotų priežiūros įstaigų, bet rinkos ekonomikos valdymo iš ministerijos tikrai nereikia.
Vieša diskusija žiniasklaidoje dėl šios ministerijos jau buvo daugiau kaip prieš dešimtmetį. Dabartinis Prezidentas, tada patarinėjęs banko prezidentui, irgi abejojo jos reikalingumu. Galėtų grįžti prie temos su turima politine galia. Bent dabartinės ministrės akcijos rodo, kad šis postas ir vėl naudojamas ne valstybinės reikšmės ūkio reikalams.
