Po publikacijos „SENO MOKYTOJO IR KITOKIO KANDIDATO ROBERTO RAMANAUSKO LAIŠKAS VISIEMS, KAM DAR TIKRAI RŪPI ŠVIETIMAS” skaitytojo laiškas:
Panašaus straipsnio seniai laukiau.
Kur Jūs senieji pedagogai, – be paliovos klausinėjau pats save. – Kas su jumis atsitiko? Juk negali būti taip, kad visi jie būtų išmirę. Ar iškeliavę į Norvegiją.
Negali taip būti, kad visi tik simuliuotų mokytojo darbą ir vergiškai sektų, ko reikalauja paskutinės politinės laidos ministrai, dažnai menkai išsilavinę ir jokios pedagoginės nuovokos neturintys politikai.
Kiek gi galima mokytojui trypti savo autoritetą ir imituoti, kad jis yra toks pat naivus vaikas, kaip ir jo mokinys?
Kiek gi metų turi mokytojas žaisti su mokiniais vaikiškus žaidimus ir tikėtis, kad įvyks stebuklas – vieną dieną staiga blykstels subrendę žmonės, o ne eilinių infantilų laida?
Kiek jiems reikės prašinėti, kad jie spėliotų, kuris iš trijų atsakymų į klausimus yra teisingas, o ne pasakotų istorijas, mokytųsi rišliai kalbėti, formuluotų sakinius.
Padėka Mokytojui Robertui Ramanauskui ne tik dėl to, kad jis gina gabiausiųjų teises, bet ir kad supranta jų lemiamą įtaką visos valstybės brandai.
Gaila tik, kad jis sustoja ir nesiryžta nagrinėti visų kitų švietimo problemų, kurias jis žino.
Reikia tikėtis, kad ledai pralaužti, ir juo paseks ir kiti šviesiausi Lietuvos pedagogai.
Krescencijus
