Aušros vartų Madonos paslaptys
Daugybė tikinčiųjų su malda sustoja priešais Aušros vartų Gailestingumo Motinos paveikslą. Į jį žvelgdami su viltimi, savo kepures nukelia ir persižegnoja visų krikščioniškųjų konfesijų atstovai. Kiekvienų metų lapkritį katalikai čia susirenka į Aušros Vartų Dievo Motinos atlaidus, o sausį šį paveikslą pagarbina pravoslavai. Dabar gi Dievo Motinos pagalbos maldaujama ukrainiečiams, kovojantiems prieš nuožmų agresorių. Tačiau iki šiol niekas negali tiksliai pasakyti, kokia gi yra tikroji šio istorinio- kultūrinio paveldo – stebuklingo Mergelės Marijos paveikslo kilmė, tapatybė bei konfesinė priklausomybė.
Vieninteliai miesto vartai
Aušros vartai, kurių vidinėje pusėje esančioje koplyčioje kabo šis garsus Dievo Motinos atvaizdas, – vieninteliai išlikę Vilniaus miesto gynybinės sienos vartai. Amžių bėgyje jie turėjo įvairius pavadinimus: Medininkų, Rusų, Aštrieji (Ostra Brama)… Menotyrininkas Vladas Drėma savo knygoje „Dingęs Vilnius“ teigia, jog kertinis šių vartų akmuo buvęs pašventintas 1498 – aisiais, o 1508 metais karalius Žygimantas Senasis nusprendė juos perstatyti, mat jie jam pasirodė netinkami. Tą pačią vartų perstatymo datą mini ir senieji pravoslavų šaltiniai. Taigi minėtų 1498 metų balandžio 23 dieną, per Jurgines, skambant katalikų ir stačiatikių maldos namų varpams, aplink Vilnių pajudėjo didelė bažnytinė procesija, kurioje dalyvavo ir pats valdovas. Procesijos metu buvo nužymimi pagrindiniai gynybinės sienos punktai.
Apie Medininkų (Aušros) Vartus prabylama ir tuometinio karaliaus Žygimanto Senojo privilegijoje, suteiktoje LDK Didžiajam etmonui K. Ostrogiškiui. Kaip mini „Rusų cerkvės istorija“, 1514 metais, mūšio su Maskvos kariuomene prie Oršos išvakarėse K. Ostrogiškis iškilmingai prisiekęs: jeigu kova būsianti laimėta, Vilniuje iškilsiančios dvi cerkvės. Lietuviai nugalėjo, ir karalius dar tais pačiais metais suteikė Didžiajam etmonui leidimą prie Medininkų vartų pastatydinti dvi naujas cerkves – Šv. Trejybės ir šv. Mikalojaus.
Remiantis viduramžių tradicijomis, virš miesto vartų būdavo statoma koplyčia, papuošta šventųjų miesto globėjų atvaizdais. Taigi Aušros Vartų išorinėje pusėje atsirado Pasaulio Išganytojo freska, o iš miesto pusės buvo įkomponuotas Šv. Dievo Motinos Marijos paveikslas, kurio sudėtinga istorija iki šiol pateikia nemaža mįslių kultūros ir istorijos paveldo tyrinėtojams.
Kelių paveikslų istorijos persipina
Diskusijose apie Aušros Vartų Gailestingosios Motinos paveikslo likimą persipina, o kartais ir klaidingai sutapatinamos kelių šventų paveikslų bei ikonų istorijos.
Istoriniai šaltiniai nurodo, kad, tekėdama už LDK kunigaikščio Aleksandro, Maskvos caro Ivano III duktė Jelena 1495 metais į Vilnių kartu su kraičiu atsivežė ir šventą ikoną – Odigitriją – su Dievo Motinos atvaizdu. Paveikslas buvo įkurdintas Vilniaus Skaisčiausiosios Dievo Motinos Sobore. Valdovo žmonai iškeliavus Anapilin, jos testamente buvo nurodyta, kad garsusis paveikslas turi likti šiame sobore. 1570 – aisiais Maskvos caro Ivano Rūsčiojo diplomatai, pasirašydami taikos sutartį su Lietuvos – Lenkijos valstybe, norėjo šią ikoną atsiimti ir parsivežti atgal į Maskvą. Už jos sugrąžinimą jie žadėjo išlaisvinti penkiasdešimt kilmingų lietuvių belaisvių, tačiau Lietuvos valdovai jų noro neišpildė. Gal nedrįso atimti šventojo paveikslo iš stačiatikių cerkvės? Vėliau paveikslas atiteko unitams ir buvo perkeltas į Šv. Trejybės cerkvę, kurioje išbuvo iki 1915 metų. Po to garsiosios ikonos pėdsakai dingsta. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad ji vis dėlto kažkokiais keliais buvo išgabenta atgal į Rusiją.
Su Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslu siejama ir kita stačiatikių šaltiniuose minima ikona – Korsunskaja (arba Ostrobramskaja). Ją, kaip dovaną savo sutuoktinei Julijonai iš Krymo parsivežė Lietuvos Didysis kunigaikštis Algirdas. Julijona šią, dar vadinamą Apreiškimo, ikoną padovanojo Šv. Trejybės vienuolynui, kurio vienuoliai 1498 metais ją pakabino Medininkų (Aušros Vartų) koplyčioje.
1626 – aisiais prie Aušros Vartų buvo įkurtas Basųjų Karmelitų vienuolynas, kurio vienuoliams buvo patikėta prižiūrėti ir vartų koplyčią, ir joje esantį paveikslą (tik nežinia, Julijonos padovanotąjį ar jau kitą). Taip Aušros Vartų koplyčia tapo katalikiška šventove.
Paveldo paslaptys iki šiol neatskleistos
Istorija Vilniaus miestui nebuvo gailestinga: jis išgyveno daugybę karų ir gaisrų. Istorinėse kronikose iki šiol taip ir neaptikta žinių, koks likimas ištiko Algirdo atvežtąjį ir Aušros Vartuose saugotą paveikslą. Neaišku, ir kada vartuose atsirado dabartinis Dievo Motinos atvaizdas, kas jo kūrėjas, ir pan. 1993 metais buvo atlikta kruopšti šio neįkainojamo dailės kūrinio cheminė ir techninė analizė. Ji parodė, kad dabar Aušros Vartuose įkurdintas šedevras galėjo būti nutapytas XVII amžiaus pradžioje.
XIX amžiaus pradžioje, Lietuvai esant Rusijos sudėtyje, stačiatikių Šv. Trejybės vienuolynas mėgino susigrąžinti Aušros Vartų paveikslą ir su šiuo prašymu kreipėsi į tuometinį Romos popiežių. Katalikų bažnyčios galva Pijus VII atsakė, kad paveikslas privalo priklausyti tam vienuolynui, kuris įsikūręs arčiausiai Aušros Vartų. Kadangi ten glaudėsi karmelitai, jų žinioje ir liko šventasis paveikslas.
1927 metais Vilniaus vyskupija paprašė popiežiaus leidimo karūnuoti Aušros Vartų Dievo motinos paveikslą ir priskirti jam, be kitų, dar ir Lenkijos karalienės titulą. Popiežius Pijus XI leido paveikslui suteikti tiktai Šv. Marijos Gailestingumo Motinos vardą.
Šis Aušros Vartuose kabantis paveikslas laikomas stebuklingu. Jo kopijų esama Lenkijoje, Šv. Petro bazilikos Lietuvos koplyčioje Romoje, Paryžiaus šv. Severino bažnyčioje. Jubiliejiniais krikščionybei metais, 2000 – aisiais, keramikinė šio paveikslo kopija buvo įteikta Nazareto Apreiškimo bazilikai, kurią puošia maldininkų atvežti geriausi Šv. Marijos paveikslai iš daugelio pasaulio šalių.
Ginčai, kam turėtų priklausyti Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslas, taip ir lieka neišspręsti. O gal jų ir spręsti nereikia – Dievo Motina laimina visus ir visiems yra vienodai gailestinga.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF.
