2025-09-28 Lazdijų r. Bestraigiškės miške prie partizanų bunkerio Kauno visuomeninių organizacijų atstovai paminėjo Lietuvos laisvės kovotojų 74-ąsias žūties metines. Tylos minute, malda iš partizanų maldaknygės RŪPINTOJĖLIS ir žvakėmis buvo pagerbti bei prisiminti už laisvę žuvę Lietuvos Didvyriai.
Prieš 74 metus, 1951 m. rugsėjo 27 d. Bestraigiškės miške sovietinė MGB pagal savo klastos planą, panaudojusi užverbuotą buvusį Šarūno rinktinės adjutantą B. Saveikį-Klajūną – agentą Bronių ir grupę agentų – sokolovininkų, perrengtų „lenkų partizanais“, įvykdė operaciją, per kurią žuvo: Dainavos apygardos vadas Juozas Gegužis-Diemedis, Šarūno rinktinės vadas Bronius Šalaševičius-Žilvitis ir jo adjutantas Gediminas Urmanavičius-Pavasaris, Mindaugo tėvūnijos partizanai: Stasys Krukonis-Žvaigždikis, Algirdas Salinis-Skirmantas, Juozapavičiaus tėvūnijos partizanas Bolius Vailionis-Narsuolis, sužeistas ir suimtas A. Juozapavičiaus tėvūnijos vadas Juozas Karpavičius-Medelis, – vėliau užverbuotas agentu Juozu.
Pasak LGGRTC istorikės Rūtos Trimonienės, Lietuvos partizanas, Juozas Gegužis gimė 1923 m. balandžio 17 d. Alytaus aps. Seirijų vls. Gervėnų k. Juozo Gegužio ir Marjonos Žurinskaitės-Gegužienės šeimoje. Baigė Seirijų pradžios mokyklą. Mokėsi Alytaus gimnazijoje vėliau perėjo į Alytaus mokytojų seminariją, kurią baigė 1943 m. Nacių okupacijos metais dirbo Seirijų valsčiaus sekretoriumi.
Nuo 1945 m. vasaros J. Gegužis Karininko Juozapavičiaus grupės partizanas. Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities (PLPS) vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio adjutantas ir štabo darbuotojas: atlikdavo įvairius vado pavedimus, rašomąja mašinėle spausdino aplinkraščius, įsakymus ir kitus dokumentus, prisidėjo prie „Laisvės varpo“ (išėjo trys numeriai) leidybos, taip pat lydėdavo srities vadą kelionėse vizituojant partizanus.
1946 m. liepos pradžioje, vengiant sovietų persekiojimo, PLPS vadavietė buvo perkelta į Žaliamiškį (dabar Druskininkų sav. Leipalingio sen. teritorija). Į ją kartu su J. Vitkumi, srities štabo vadu Sergijumi Staniškiu-Antanaičiu, štabo nariu Antanu Kulikausku-Daktaru persikėlė ir J. Gegužis-Laisvūnas. 1946 m. liepos 2 d. Kazimieraitį su Laisvūnu, išėjusius iš bunkerio į pamiškę, prie Janavo kaimo užklupo MVD kariuomenės būrys. J. Gegužiui pavyko pasitraukti, o srities vadas J. Vitkus, sunkiai sužeistas, mirė atvežtas į Guobinių kaimą.
1946 m. spalio 13 d. J. Gegužis, kaip Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Karininko Juozapavičiaus grupės štabo viršininkas, dalyvavo Pietų Lietuvos partizanų srities vadų posėdyje, kuriame informavo apie Kazimieraičio žūtį, dalyvavo sprendžiant PLPS štabo veiklos atgaivinimo klausimą.
1947 m. rugpjūčio 11 d., žuvus Dainavos apygardos vadui Domininkui Jėčiui-Ąžuoliui, rugsėjo 24–25 d. Varėnos aps. Marcinkonių vls. miškuose vykusiame Dainavos apygardos vadų sąskrydyje naujuoju apygardos vadu buvo išrinktas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Šiame posėdyje dalyvavo ir Karininko Juozapavičiaus grupės štabo viršininkas J. Gegužis-Diemedis. Jis kartu su apygardos vado adjutantu Lionginu Baliukevičiumi-Dzūku buvo išrinkti posėdžio sekretoriais. Tų pačių metų spalio 20-ąją J. Gegužis buvo paskirtas Dainavos apygardos Šarūno rinktinės štabo viršininku.
1949 m. kovo 7 d. žuvus Šarūno rinktinės vadui Benediktui Labėnui (Labenskui)-Kariūnui J. Gegužis laikinai perėmė rinktinės vado pareigas. Tų pačių metų gegužės 19–20 d. vykusiame Dainavos apygardos vadų posėdyje Diemedis buvo išrinktas Šarūno rinktinės vadu. Kartu su kitais partizanais leido rinktinės laikraštį „Laisvės rytas“, taip pat ėjo Šarūno rinktinės Karo lauko teismo pirmininko pareigas. A. Ramanausko-Vanago nuomone, tai buvo „ypatingai uolus ir pareigingas vadas“.
1950 m. gegužės 30 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto aktu Nr. 22 J. Gegužiui-Diemedžiui suteiktas kapitono laipsnis, o liepos 12-ąją Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vado S. Staniškio-Vilties jis buvo paskirtas srities vado pavaduotoju ir Dainavos apygardos vadu.
1951 m. rugsėjo 27 d. tuometiniame Veisiejų r. (dabar – Lazdijų r. sav.) Bestraigiškės miške žuvusiųjų partizanų palaikai buvo niekinti Seirijų miestelio aikštėje. Vėliau užkasti. Yra manoma, kad jie buvo surasti ir palaidoti Seirijų miestelio kapinėse.
LR Prezidento 1998 m. gegužės 18 d. dekretu J. Gegužis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), 2005 m. gruodžio 22 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, o Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 8 d. dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).
Is this heroic freedom fighter chapter part of the curriculm of studies discussed in the school system of Lietuva? There are significant sacrifices made by these patriotic fighters that benefitted the survival of the Lithuanian nation and decreased russifacation efforts. Successful patriotic battles against the Soviet enemy should be highlighted and discussed. They are national heroes. Youth must understand that respect and support for the nation is the duty of all citizens. There is no substitute for victory and soverereignty.
Būtų labai įdomu sužinoti, kaip toliau klostėsi išdavikų likimas…Nenustebčiau jeigu jų palikuonys sėdi valdžioje ir šypsi į ūsą…Kas kovojo po velėna, o kas buvo „praktiškas” gyveno sau toliau ir užtikrino savo palikuonių gerovę….