Prof. Rasa Čepaitienė. Sodo nykštukai

Pažįstamos rusų antropologės, tyrinėjančios šiuolaikinį folklorą, fb sienoje neseniai aptikau diskusiją apie dabarties protestinę muziką. Komentarai mirgėjo nuo nuorodų į video ir audio klipus. Pradėjau žiūrėti ir netikėtai sau atvėriau ištisus klodus reiškinio, apie kurį iki tol neturėjau žalio supratimo.

Žinia, rusų rokas nuo pat savo atsiradimo tapo rimta alternatyva prisitaikėliškai ir užliūliuojančiai estradai ir popsui. Jis suvaidino reikšmingą vaidmenį SSRS žlugime. Savo skausmingu, aštriu ir tiesos nevengiančiu kalbėjimu rokeriai žadino autentiško, nesumeluoto gyvenimo viltį.

Dalis senųjų roko mochikanų dar gyvi ir tęsia šią svarbią tradiciją. Tačiau randasi ir milijonines youtube peržiūras surenkančios naujos grupės, kurios, nors ir besiremdamos šiuolaikiniu skambesiu ir estetika, sugeba negailestingai preparuoti putininio režimo esmę, šokiruojančiais įvaizdžiais ir tekstais prabilti apie gyvenimą postsovietinėje Rusijoje su visu jos kvapą gniaužiančiu skurdu ir prabanga, melu ir sena/nauja propaganda, zekų ir satanistų, prostitučių ir omonininkų, virtuvės bardų ir kaimo girtuoklių pasauliu.

Šioje muzikoje skamba ne tik vis labiau „varžtus užveržiančio” režimo aktualijos ar politinio protesto užtaisas, joje purvinais ir kruvinais pirštais prisiliečiama prie pačios Transcendencijos ir šėtono esmės, apmąstomas istorinis šalies likimas, ieškoma atsakymų į amžinus klausimus – kas aš esu? iš kur ateina ir kur eina mano tėvynė? Čia beprasmybėje, nuobodulyje ar aklame įsiūtyje ieškoma metafizikos ir šviesos. Arba ironiškai vaipomasi, užsižaidžiama baisybėmis, klykiama iš skausmo. Tai tikra ir nesumeluota (nuorodose žr. keleto klipų rinkinį, kad patys susidarytumėte įspūdį).

Svarbiausia, kad ši muzika – neskiestas postimperinio resentimento koncentratas – tampa nauja ir sodria politinio pasipriešinimo kalba, kuriai nežinau analogų, bent jų šešėlio, čia, Lietuvoje (jeigu galite nurodyti panašios, socialiai angažuotos dabartinės muzikos pavyzdžių, būčiau dėkinga).

Tačiau šis resentimentas – šventas pyktis, persipynęs su chandra – vienija „gerąjį Santą” Kremliuje, kuriam viename klipe dainuoja sodo nykštukai, ir neaprėpiamos Rusijos gilaus užkampio vištidėje mėšlą kuopiantį gopniką, neofašistinės gvardijos kareivį ir rafinuotą melancholiškų baladžių kūrėją. Kaip vienam filme išsireiškė pagrindinis veikėjas, radęs būdą keliauti pro alternatyviosios istorijos duris: „Rusijos imperija būtų puiki, jeigu neturėtų naftos”.

Jeigu rusų kolektyvinę pasąmonę, sąmonę ir nesąmonę tebėra užvaldžiusi didingos didvalstybės vizija, prieš kurią nublanksta slegianti tikrovė, tai kas yra mus, lietuvius, kaip tautą ir valstybę vienijanti vizija? – susimąsčiau pagaliau atitokus nuo šių klipų peržiūros.

Dabar parašysiu negražiai, nepykit. Iš karto sakau, kad, savaime suprantama, yra visokių žmonių ir visokių gyvenimo projektų, ir, žinoma, negalima jų visų sukabinti ant vieno kurpalio. Bet, sprendžiant iš to, ką matau ir kame galbūt grūdi dabartinio mūsų sociopolitinio konflikto ir nesusikalbėjimo tarp „dviejų Lietuvų” šaknis, dominuoja Jo Banalybė Miesčionis (JBM).

JBM kilmė sietina su Mužiku, kurio nereikėtų painioti su garbinga Žemdirbio, Valstiečio pasaulėjauta. Žemdirbys yra giliai suaugęs su Žeme, pažįsta jos ritmus ir moka skaityti oro bei gamtos ženklus. Jis puikiai žino, kad jo būties šaltinis yra aukštesnės, transcendentinės jėgos, žino savo ribas, galimybes ir atsakomybę. Santykiai su Dievu ir Gamta, darnoje ir skalsoje, jam leidžia megzti harmoningus santykius ir su artimaisiais, giminėmis, kaimynais, bendruomene. Tai mažas, tačiau anaiptol neankštas, pasaulis, pripildytas prasmingo darbo ir poilsio, kontempliacijos (būvojimo) ir pasibuvimo kartu.

Tuo tarpu Mužikas yra, sakykime, toks šį giluminį ryšį su Dievu ir Gamta praradęs žmogelis, kuriam niekada nieko negana ir kuris viskuo amžinai nepatenkintas, kad ir kiek turėtų ar kad ir kuo pasidarytų. Kuris nepažįsta nei gilesnės dvasios pagavos, nei pagarbos aukštesniems dalykams ( priešingai, jais netiki, nes negali pačiupinėti, iš jų net šaiposi ir tyčiojasi, kaip niekina ir tyčiojasi iš bendrųjų reikalų, pareigos rūpintis ne vien savo skilviu, bet ir valstybe), nepasižymi nei intelektu, nei išsilavinimu (vietoj jo bevelija nusipirkti diplomą), nei galų gale taktu. Nepažįsta dėkingumo. Vietoj jo jis renkasi reikalavimus ir niurnėjimą, vietoj būvojimo – turėjimą, geriausia – materialių dalykų, vietoj gyvenimo prasmės ir savojo kelio ieškojimo – naudą, kad ir kokia vienadienė ji bebūtų. Apie tai net patarlė byloja – geriau žvirblis saujoj…

Visa jam turi būti pamatuojama ir pasveriama per apčiuopiamos naudos ir pelno prizmę. Neturėdamas savasties ir niekuo bent kiek metafiziniu nepripildytas, jis instinktyviai linksta atsikratyti savo nepilnavertiškumo, tuštumos ir kompleksų pakeisdamas vietą, kalbą, kultūrą, religiją, teritoriją, pilietybę, socialinį statusą. Tai hierarchijos žmogus, kuriam svarbu žinoti savo vietą, niekinti esančius žemiau ir keliaklūpsčiauti prieš aukščiau stovinčius.

Didžiausia Mužiko svajonė – pritapti prie aukštesnio statuso ar padėties žmonių, net jei dėl to tektų sulaužyti įprastines dorovės normas. Patapti ponu, Miesčionimi, kuriam smagu prieš kitus rodyti savo pranašumo ženklus ir gerovės atributus. Tačiau net užsidirbęs ar prisigrobęs milijonus, išsistatęs palocius ir nusipirkęs tuziną NT vienetų ar automobilių , galįs sau leisti kone viską, jis nesijaučia visaverčiu, jau pasisotinusiu. Amžinai lieka alkanas ir nesaugus, susirūpinęs ir nepatenkintas.

Miesčioniai išplito vėlyvuoju sovietmečiu, kai privalu buvo turėti sekciją su čekoslovakišku krištolu ir pilna deficitine „Pasaulinės literatūros” serija, žiguliuką, dačią ir svarbiausia – galimybę visu tuo puikuotis prieš kolūkyje vargo vargti likusius gimines. Žlugus sovokui jis sėkmingai perėmė neoliberalizmo idėjas ir vertybes, organiškai suaugdamas su „pažanga” , naujuoju tikrovės suišteklinimu ir suprekinimu, tai tapo jo credo ir moto, gyvenimo programos pagrindu. Todėl Miesčionio dabar visiškai nejaudina kito skurdas ar skausmas, jo patiriama neteisybė ir atskirtis. Jis šventai įsitikinęs, kad anas pats dėl visko kaltas, matyt, nemokėjo kombinuoti tada ar nepritiko prie įsisavinančių dabar. Pats jis padarys bet ką, kad pritaptų prie naujųjų prasisiekėlių, kilusių iš tokių pat mužikų, būdamas be galo lankstus ir paslankus perlips per bet kurį įstatymą ar moralinę nuostatą.

Galbūt taip jam išties net pavyks užsiropšti ant pasaulio stogo. Tačiau kad ir kuo jis taptų, ką beturėtų ar kaip bekalbėtų, Mužiką jame visada išduos panieka kultūrai, storžieviškumas ir smulkmeniškas rūpestis savo ego.

Į ponus prasimušusio ar to siekiančio mužikėlio slapta smulkiaburžuazinė svajonė – kad visi jį garbintų ir juo gėrėtųsi, o kurie nenorės to daryti, būtų priversti pasitelkus administracinį resursą.

Šiandien viešojoje erdvėje dominuoja miesčioniai. Deja, istorija neleido mums išsiauginti savos lietuviakalbės aristokratijos, tvirto inteligentų, kultūrininkų sluoksnio, kurie juos atskiestų, savais egzistenciniais orientyrais skleisdami kitokią savivokos ir viešojo veikimo perspektyvą. Amžinas ir nepasotinamas miesčionių alkis ir kompleksai baigia sugraužti šitą žemę ir jos turtus, tautos paveldą ir ateities lūkesčius.

Primityvus, vulgarokas, suktas, apsukrus, pavydus, intrigantas, smulkmeniškas, slapta kerštingas, narciziškas, besidairantis, „ką žmonės pasakys”, atsargus, komformistiškas, puikiai žaidimo taisykles ir biurokratines procedūras įvaldęs Miesčionis ryja nepasisotindamas ir blaškosi veikloje nieko doro nenuveikdamas. Tačiau širdyje jam patiktų būti mielu nykštuku jaukiame ir prižiūrėtame sodelyje, kur nereikia kišti nosies už tvoros, į nepažįstamą ir šaltą tikrąjį pasaulį, pakanka negalvojant paklusti Šeimininko valiai.

Kaip rusams imperialisto, taip mums smulkiaburžuazinio miesčioniškumo pagunda tampa valstybės suklūpimo akmeniu, užtveriančiu kelius išeities link. Jeigu nesudaužysime sodo nykštuko, paklusnaus ir buko, begėdiško ir savanaudiško, savyje, tai ši šalis vargu ar kada turės šansų atsigauti.