Prof. dr. Alvydas Jokubaitis. Demokratijos ir liberalizmo konfliktas

Pranešimas skaitytas 2025 m. balandžio 4 d. konferencijoje „Krikščioniškas politinis veikimas bendrojo gėrio link“.

Pranešimą norisi pradėti nuo akivaizdaus, nors nežinia kodėl nustebinti galinčio teiginio, – bet kuri visuomenė reikalauja didesnės ar mažesnės diktatūros. Su diktatūra pirmą kartą susiduriame rašydami diktantus. Lotyniškas dictare reiškia diktavimą, nurodymą ir pasakinėjimą. Apšvietos filosofai, o dabar liberalūs intelektualai, mano, kad, tikintieji Dievą yra neišsilavinę, atsilikę ir perauklėjimo verti žmonės. Su atsilikusiais žmonėmis esą nėra prasmės kalbėtis. Juos reikia pergudrauti, išgąsdinti ir priversti paklusti. Rašant diktantą, rašoma tik tai, ką skaito mokytojas.

Šiandien kalbama apie demokratijos ir kapitalizmo, demokratijos ir krikščionybės konfliktus, tačiau užmirštama, kad liberalizmas ir demokratija yra dvi konfliktuojančios politinės doktrinos. Liberaliosios demokratijos terminas slepia šį konfliktą. Kuo stipriau priprantama prie šių terminų, tuo labiau prarandamas liberalizmo ir demokratijos skirtumo suvokimas. Niekas negali pasakyti, kas turi, o kas neturi teisės vadintis demokratija. Vienos šalies demos gali nepritarti tam, kas susilaukia kitos šalies demos pritarimo, ir tarp jų neįmanomas sutarimas. Demokratija kaip santvarka neturi visuotinio modelio, ir yra daug norinčių primesti savo modelį.

Liberalizmą ir demokratiją skiria ne trumpalaikiai, o esminiai nesutarimai. Vien istoriškai tarp demokratijos ir liberalizmo galima rasti dviejų su puse tūkstantmečių skirtumą. Nesunku suprasti „antikinės demokratijos“ terminą, tačiau nėra prasmės kalbėti apie „Antikos liberalizmą“. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos į liberalizmą buvo žiūrima kaip į kraštutinumą. Tik po karo Vakarų politinį diskursą užkariavo samprotavimai apie liberaliąją demokratiją. Liberalai pripažįsta tik liberaliąją demokratiją, ir jiems netinka šiaip demokratija. Jie į šią santvarką žiūri atsargiai, nes žino, kad demokratinė dauguma teisėtai gali atmesti liberalizmą.

Liberalai mano, kad nėra visuomenės ir realiai egzistuoja tik individai. Visuomenė yra nieko už savęs neturinti proto abstrakcija. Demokratai galvoja kitaip. Jų tikslas – rūpintis demos, tauta, bendruoju gėriu ir piliečių tarpusavio supratimu. Liberalai bijo, kad dėl per didelio dėmesio liaudžiai valdžios sprendimai gali prieštarauti piliečių laisvei ir lygybei. Jie siūlo individo sąvoka grįstą visuomenės, kuri jiems neegzistuoja, supratimą. Į visus iškylančius moralinius ir dvasinius klausimus jie turi tą patį atsakymą – laisvė. Nėra reikalo klausti apie jos prasmę, nes išgirsime tą patį atsakymą. „Ar leisti eutanaziją?“. Laisvė. „Kiek yra lyčių?“. Laisvė. „Ar padoru taip elgtis?“. Laisvė. „Ar padoru taip nesielgti?“. Laisvė. Greitai suprantame, kad su jais neverta rimtai kalbėtis dvasinio gyvenimo klausimais, ir tada jų klausiame „Ar verta su jumis kalbėtis dvasinio gyvenimo klausimais?“ Atsakymas tas pat –„laisvė“.

Demokratija šiuo metu pajungta liberalizmo ideologijai. Tai nėra toks geras dalykas, kaip atrodė sovietmečio pabaigoje, kai pirkome viską, ką mums davė idėjų importuotojai. Demokratinė visuomenė turi skilti į dalis. Jai reikia tų, kurie savęs nelaiko liberalais ir taip apsaugo nuo suvienodėjimo. Prie demokratijos galima prijungti daug skirtingų ideologijų, ir liberalizmas čia nėra privalomas. Ši santvarka nėra tapati liberalizmui, panašiai kaip ir kitoms ideologijoms. Liberalai siūlo gyventi pagal savo gėrio ir pasaulio sampratą. Tačiau tikrovėje viskas kitaip – staiga ateina diktanto diena, ir tada mes išgirstame, kad reikia gyventi pagal diktantą.

Liberalizmo politinės filosofijos tikslas negatyvus – apriboti valdžios kišimąsi į žmogaus gyvenimą. Tai geras, tačiau retai sutinkamas dalykas. Realybė kitokia. Rinkimus laimi kokia nors liberali partija, ir per teisėtai išsikovotą politinę valdžią pradeda diktuoti savo įsitikinimus. Paskui to paties trokšta jų priešai, ir laukia dienos, kada galės visiems diktuoti savo įsitikinimus. Diktavimas tampa demokratijų gyvenimo pagrindu. Visi nesustodami kalba apie neutralumą, nešališkumą ir toleranciją, bet kiekvienas nori, jog tai būtų įgyvendinta pagal jo įsitikinimus. Atrodo, mes jau gimstame tik tam, kad vieną dieną kitus priverstume rašyti diktantą. Priešu padarėme populizmą, vis dar bijome totalitarizmo, bet nematome ideologinio diktato siautėjimo.

Liberalai beveik iki kurtumo negalios neturi klausos tautų kultūrai ir istorijai. Juos domina kosmopolitiniai principai. Jų politinė doktrina reikalauja užtikrinti laisvę ir lygybę bet kurioje pasaulio vietoje. Jeigu kas nors jaučiasi turintis pareigą Lietuvai, tai jiems antraeilis dalykas. Jų nuomone, visas pasaulis turi būti sutvarkytas tais pačiais principais. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Liberalioji Kanada per vieną naktį staiga suprato, jog gyvena ne tik ekonominiais interesais, bet ir kultūriniais prisirišimais. Paaiškėjo, kad juos vienija daugybėje pasaulio vietų besimėtantis, bet į jų vėliavą įkeltas klevo lapas. Ne ekonominės naudos išskaičiavimas ir politinė galia, o paprastas klevo lapas kanadiečiams yra politinės bendruomenės telkimo pagrindas.

Demokratija reikalauja kultūrinį tapatumą turinčios ir jį saugančios visuomenės. Liberalų akys nukreiptos kitur – į kratos, t. y. valdymą, valdžios skaidrumą, atskaitomybę, valstybės institucijų funkcionavimą ir viešąjį administravimą. Demokratams rūpi konkretų kultūrinį ir istorinį patyrimą turinčios bendruomenės tęstinumas bei solidarumas. Jie supranta, kad Lietuva ir Latvija skiriasi savo kultūra ir istorinio tęstinumo suvokimu. Liberalai tam niekada neturėjo klausos. Kai jie prabyla apie tautą ir liaudį, tai primena klausos neturinčių muzikologų samprotavimus.

Nors liberalioji demokratija nejaučia jokių sentimentų religijai, ją valdo begalinis noras tapti tikėjimu. Tai keistas liberalios demokratijos nenuoseklumas. Demokratinės visuomenės piliečiai viską nori formuoti savo valia, be kokių nors nuorodų į Dievą. Jiems viskas turi būti imanentiška ir jie gali paklusti tik savo pačių valiai. Krikščionybę ir bet kurią kitą religiją jie suvokia kaip savo moralinės autonomijos suvaržymą. Karlo Markso žodžiais, „demokratinei valstybei, tikrai valstybei, nereikia religijos, kad ji save politiškai papildytų. Priešingai, ji gali abstrahuotis nuo religijos, nes joje žmogiškasis religijos pagrindas yra išreikštas pasaulietiškai“. Šiandien Marksas būtų nustebęs – modernioji demokratija turi religinių pretenzijų.

„Liberaliosios demokratijos“ terminas yra supaprastinimas, nes visuomenėje yra, buvo ir bus neliberaliai mąstančių žmonių. Žmonių pasaulis yra pliuralistinis. Turėdami tą patį protą, jie mąsto skirtingomis gėrio sampratomis. Bendrasis gėris yra išbandymas. Veikimas kartu su kitais savaime nereiškia bendradarbiavimo. Tai rodo lietuviška patirtis. Lietuviai ne asmeniniu įsitraukimu dalyvauja bendrojo gėrio kūrime, bet mieliau pasiduoda nešami visuomenės, tarytum ji būtų Nemunas. Nuo to neapsaugo nei liberalizmas, nei liberalioji demokratija. Priešingai, liberalų nuolatinis siūlymas individui iškilti aukščiau visuomenės griauna bendrumą. Jie moka ginti žmogaus teises, tačiau bejėgiai bendrumo ir solidarumo kūrimo reikale.

Moralinio ir kultūrinio liberalizmo šalininkai negali savo įsitikinimų paversti visos visuomenės gyvenimo pagrindu, nes tai prieštarautų laisvės, lygybės, moralinio pliuralizmo ir valstybės neutralumo principams. Tikras liberalizmas turi būti neutralus moralinio ir kultūrinio liberalizmo atžvilgiu. Norėdami pateisinti savo vardą, tikri liberalai negali savo moralės perkelti į politiką, nes tai paneigia nešališkumo ir sąžiningumo idėjas. Politinis liberalizmas gali būti apgintas tik atsisakius pretenzijų į liberalų moralės išskirtinumą. Liberalai ir neliberalai yra lygūs demokratijos piliečiai. Liberalai turi teisę save vadinti liberalais, bet jie negali reikalauti, kad taip save vadintų visi liberalios visuomenės piliečiai. Tai kertinis politinio liberalizmo akmuo.

Liberalų susižavėjimas negatyviąja laisve demokratiją pavertė negatyviąja demokratija. Jos esmę apibūdina Pierre‘as Rosanvallonas: „Čia yra tam tikras dalyvavimas viešajame gyvenime, tačiau daugiausiai priešiškas. Čia yra tam tikras įsipareigojimas, tačiau daugiausiai įsipareigojimas atmesti. Čia yra tam tikras nuomonės pareiškimas, tačiau tik trumpų šūkių ir kaltinimų forma.“ Rosanvallono nuomone, šiuolaikinė demokratija sukūrė savo antipodą – kontrdemokratiją. Pastaroji yra kaip „…pastovus nepasitikėjimas demokratija, papildantis įprastinę epizodinę rinkiminės atstovaujamosios demokratijos sistemą“. Gyvename su savimi kovojančios demokratijos laikais. Po džiugios rinkimų nakties ateina kovos su išrinktaisiais diena. Tie, kurie rinkimų naktį atrodė mūsų atstovais, po kelių mėnesių virsta neapykantos objektais.

Kažkada liberalai žadėjo apginti kiekvieno asmens privatumą, t. y. sąžinės ir žodžio laisvę. Dabar įsivaizduojamos laisvės vardan jie gina politinį korektiškumą, hate speech ir cancel culture. Katalikų ir protestantų religinių karų laikais įsitvirtino požiūris, kad politinė valdžia neturi kištis į žmogaus pažiūras net tada, kai jos atrodo kvailos arba naivios. Tai buvo pagrindinė liberalizmo dogma. Tačiau tik tol, kol jiems nekilo noras imtis krikščionybę imituojančios sielovados. Atsargiai į valdžią žiūrėję liberalai užsikrėtė privatumo supolitinimo liga. Dabar jau už ne vietoje tyliai sukalbėtą maldą galima patekti į kalėjimą, kaip atsitiko Anglijoje.

Kol liberalai tikėjimą Dievu suprato kaip privatų reikalą, jie nedrįso imtis piliečių sielų ganymo misijos. Tikėjimas buvo suvokiamas kaip grynai privatus reikalas. Tačiau pamatę, kad krikščionybė traukiasi į visuomenės pakraštį, jie nutarė galintys sukurti savo religiją. Šiandien vis geriau matosi, kad pagrindinis sąžinės laisvės gynėjas buvo krikščionybė. Nors liberalai į ją visada žiūrėjo kritiškai, būtent ji juos labiausiai išmokė tolerancijos. Apaštalo Paulius žodžiais, „Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį“ (1 Kor 2, 15). Šiandien viskas pamažu keičiasi – dabartinis dvasinis žmogus jau ne tik negali pats spręsti apie viską, bet visiškai priklauso nuo į politinę valdžią rinkimais patekusių politikų malonės.

Tai svarbi Vakarų politinio gyvenimo permaina. Vieną kartą įsiskverbus į žmogaus sielą be jo sutikimo, sunku susilaikyti nuo pagundos tai daryti nuolatos. Randama vis naujų priežasčių skverbtis ten, kur anksčiau įeidavo tik asmuo ir Dievas. Kiekviena į rinkimus einanti partija žada keisti sielas, ir tai jau daro ne tik liberalai. Tai tapo šių dienų politinio gyvenimo prakeiksmu. Baigiasi po kruvino ir baisaus Trisdešimtmečio karo Vakaruose įtvirtinta sąžinės laisvė. Dabar pagrindinis politikų tikslas – diktuoti pažiūras. Liberalioji demokratija to nebegali sustabdyti.

Prancūzų filosofas Alain Badiou pastebėjo, kad demokratija virto moderniojo pasaulio emblema: „…gali ką nori sakyti apie politinę sistemą, rodyti lygių neturintį „kritinį užsidegimą“, pasmerkti „ekonominį siaubą“, tačiau tau visada bus atleista, jeigu tai darai vardan demokratijos“. Jeigu šis Badiou pastebėjimas yra tiesa, o taip atrodo, viskas, kas buvo šiame pranešime pasakyta apie liberalizmą, ir ypač jo ryšius su diktatūra, pasakyta vardan demokratijos.

Jeigu tikėti Friedrichu Hayeku, liberalai jau vieną kartą norėjo daugiau liberalizmo, ir tai virto keliu į vergovę. Tada jie vardan didesnės laisvės žiūrėjo ta pačia kryptimi su socialistais. Atrodo, jie nepasimoko, ir vėl iš naujo lipa ant to paties grėblio. Šiandien jie visomis spaudimo viešąja nuomone priemonėmis stengiasi sužadinti neapykantą jiems nepatinkantiems įsitikinimams. Anksčiau liberalai pripažino skirtumus. Dabar jie darosi jiems nepakantūs. Demos jiems yra tarsi valymui skirtas audinys, jų ginama demokratija gali būti vadinama sanacine. Panašiai kaip anekdote, kai vanduo į baseiną žadamas prileisti tik išmokus nerti nuo 10 metrų bokšto, liberalai žada vandens į demokratijos baseiną įleisti tik praėjus jų idėjines treniruotes.

Tie, kas prieš du šimtus metų sugalvojo mąstymą ideologijomis, pamiršo pasakyti, kada tai baigsis. Daugybė požymių rodo, kad jų reikia atsisakyti, tačiau kol kas nežinome kaip tai padaryti. Mūsų noras gilinti laisvę virsta naujomis nelaisvėmis, panašiai kaip noras gilinti demokratiją virsta reliatyvizmu, nihilizmu ir cinizmu. Politinės ideologijos jau ne šalina, o dirbtinai kuria konfliktus. Pradėjome vienas kitam trukdyti džiaugtis laisve primesdami savo išsigalvotus laisvės diktantus. Apie kažką panašaus gieda psalmininkas: „Apkarto jau man gyventi su tokiais, kurie neužkenčia ramybės. Aš jiems kalbu apie taiką, o jie veržiasi į karą“ (Ps 119, 6–7).