Dvasiškis pasakė tiesą apie „ krikščionę” I.Šimonytę ir susilaukė milžiniško puolimo. Jos „krikščioniški” rėmėjai privertė kunigą atšaukti savo tekstą. Tačiau Rūta (Janutienė) jį išsaugojo.
Kai praeityje kai kurie dvasininkai atvirai pasisakydavo už konservatorius, Dvaras (čia galiu pavartoti ir įmantresnį terminą- deep state) buvo ramus. Priekaištų, kad kunigai kišasi į politinius reikalus nebuvo.
Dabar, kai pora kunigų įspėjo, kad formaliai krikščioniškai krypčiai priklausanti politikė Ingrida Šimonytė iš tiesų pasisako prieš krikščionišką mokymą apie šeimą, dvaras užgriuvo ne tik tuos dvasininkus, bet ir visą Bažnyčią. Su baisia jėga. Pradėta įsakmiai aiškinti, ką gali ir ko negali daryti Bažnyčia.
Ar pastebėjote, kad leista pasisakyti tik tų kunigų smerkėjams. O kur kita, t.y. palaikančiųjų, nuomonė?
Pavyzdžiui, jei paklaustų mano nuomonės, aš (buvusio vargonininko vaikas ir ekskomunistas) palaikyčiau kunigus Robertą Grigą ir Arūną Pečkaitį. Jie sako tiesą, kaip jie ją supranta. Dar daugiau, – jų mintys atitinka Bažnyčios mokymą. Negi puolimą organizavę mano, kad turėti savo nuomonę ir ją civilizuotai pareikšti yra nuodėmė? O gal tai, jų nuomone, yra antikonstituciška?
Beje, kaip reiktų vertinti žmogų, kuris nesipriešina pristatomas kaip krikščionis bei konservatorius ir naudojasi tokio pat elektorato parama, tačiau iš tiesų yra, labai tikėtina, bedievis ir garantuotas liberalas. Ar, kaip dabar madinga sakyti, leftistas.
Taip, Bažnyčia turi būti politiškai atsargi, kad nenusiristų iki klerikalizmo, bet ji ne tik gali, bet ir turi ginti savo požiūrį į esminius viešojo gyvenimo principus. Priešingu atveju, ji nevykdo savo bendrojo gėrio kūrimo misijos, praranda savo savastį.
Savo ruožtu valstybinis aparatas, žiniasklaida, politologai neturi varžyti religinės laisvės ginti esminius krikščioniško tikėjimo principus. Diskutuoti su dvasiškiais, aišku, galima, bet spausti – nevalia. Nes grubus spaudimas nėra krikščionybės ir, beje, demokratijos požymis. O juk presinguoja dvasiškius save krikščionimis demokratais vadinantys.
P.S. Dar kartą turime progos įsitikinti, kad nacionalinio, demokratiško transliuotojo Lietuva neturi. LRT tebėra grupės ponių ir ponų rankose. O juk nusavinti tai, kas priklauso visuomenei, yra ir amoralu, ir neteisėta. Ir, pabrėšiu, nekrikščioniška.
Kas sutinka, galėtų platinti šį gerokai atnaujintą tekstą.
