Autorius yra teisininkas, Nacionalinio susivienijimo Socialinių reikalų komiteto pirmininkas
Rugsėjo 1 d. Seime atstovaujamos partijos pasirašė Nacionalinį susitarimą dėl Lietuvos švietimo politikos iki 2030 metų. Šio straipsnio paskirtis – esamos švietimo būklės ir valdančiųjų vykdomos švietimo reformos kontekste įvardinti, ko šiame dokumente trūksta.
Švietimo organizavimo decentralizacija
Dokumentas apima aštuoniolika įsipareigojimų švietimo srityje, aštuonis siektinus sėkmės ir tris finansinius rodiklius. Vienas iš įsipareigojimų – „suteikti savivaldybėms daugiau savarankiškumo ir atsakomybės už racionalų švietimo lėšų panaudojimą, tinklo efektyvumą bei ugdymo(si) rezultatus.“
Jei savivaldai teks didesnė atsakomybė už švietimo kokybę, bet nebus suteikta pakankama veikimo laisvė, pokyčių vargu ar galima tikėtis. Juos gali sąlygoti tik reali autonomija švietimo srityje, įmanoma tik keičiant Vietos savivaldos įstatymą ir numatant, kad bendrojo lavinimo švietimo organizavimas yra savarankiška savivaldos funkcija. Kitaip tariant, decentralizuojant švietimo sistemą.
Šiuo metu priešmokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo, profesinio mokymo ir profesinio orientavimo organizavimas yra valstybinė (valstybės perduota savivaldybėms) funkcija. Nors savivaldybė, įgyvendindama šią funkciją, ir turi įstatymų nustatytą sprendimų priėmimo laisvę, tačiau jos veiklą įgyvendinant šią funkciją riboja valstybės institucijų sprendimai. Praktiškai tai reiškia, kad, pvz., mokyklų uždarymo klausimas nuo savivaldos nepriklauso.
Per visą nepriklausomybės trisdešimtmetį švietimo pertvarka kryptingai ėjo centralizacijos keliu. Pagal 1991 m. priimtą LR Švietimo įstatymą, mokyklų steigimas, reorganizavimas ir likvidavimas buvo savivaldos kompetencija (tiesa, norint steigti, reorganizuoti ar likviduoti mokyklą buvo reikalingas ministerijos pritarimas). 2003 m. priėmus naują LR Švietimo įstatymo redakciją, savivaldybių autonomiškumas pertvarkant mokyklas buvo apribotas, nustatant bendras švietimo tiekėjų tinklo kūrimo taisykles bei numatant, kad „savivaldybės taryba savarankiškai gali steigti tik ikimokyklinio ugdymo bei kitas neformaliojo švietimo mokyklas, o kitas švietimo įstaigas – vadovaudamasi Vyriausybės nustatytais kriterijais“.
Ši tvarka buvo įtvirtinta dviem 2004 m LR Vyriausybės nutarimais, ir nors jų redakcijos kito, esmė – jog mokyklų tinklo pertvarka vykdoma nacionaliniu lygmeniu – jau nebe. Keitėsi tik reikalavimai, kurie, atsižvelgiant į neigiamų demografinės šalies raidos tendencijų (mažėjančio gimstamumo, emigracijos ir vidinės migracijos) koreguojamą mokyklas lankančių vaikų skaičių, tik griežtėjo, sąlygodami mokyklų uždarymą atokesnuose regionuose ir mokinių koncentraciją rajono centruose ir didesniuose miestuose esančiose švietimo įstaigose. Valdančiųjų inicijuotas Tūkstantmečio mokyklų projektas nuoseklai žengia mokyklų, kaip gamybos fabrikų, kūrimo kryptimi.
Švietimo organizavimo decentralizacija gali sudaryti sąlygas lankstesniam požiūriui į švietimo organizavimą. Kad lankstaus požiūrio reikia, rodo Trakų rajono švietimo situacija. Trakų švietimo sistemą šiuo metu gelbsti vidinė šalies migracija. Trakai – žiedinė savivaldybė, kurios du didžiausi miestai – Trakai ir Lentvaris, yra arti sostinės. Rytinėje rajono dalyje yra daug naujakurių. Prieš 2016 metus kilęs gimimo bumas lemia, kad Trakuose ir Lentvaryje ir aplink juos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupės yra perpildytos. Visa tai vėliau persikels į pagrindinį ugdymą.
Kitaip yra atokiau nuo Vilniaus esančiose vietovėse: Auštadvaryje, Onuškyje, Paluknyje. Jų gimnazijos vos surenka teisės aktuose reikalingą gyvavimui mokinių skaičių. Situacijai įtaką daro ir tautinių mažumų specifika. Apie 30 proc. rajone gyvenančių žmonių sudaro lenkai, dar 10 proc. – rusai ir baltarusiai. Šių šeimų vaikai pasiskirsto po skirtingas mokyklas, vadinasi, atitinkamai mažėja mokinių srautai.
Taigi, turime netolygią švietimo padėtį rajono rytuose ir vakaruose bei iš to kylančias lokalias švietimo problemas, į kurias valdančiųjų pradėta reforma neatsižvelgia. Po Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos siūlomos mokyklų tinklo pertvarkos rajone greičiausiai liks tik trys gimnazijos. Uždarius gimnazijas, didės atstumai iki mokyklų, mokiniams reikės keltis dar anksčiau. Būreliai ir popamokinė veikla taps neįmanoma.
Švietimo organizavimo decentralizacija gali padėti to išvengti. Ji gali būti sėkminga, viskas priklauso nuo tinkamos vadybos. Savivaldybėms ji leistų planuoti švietimo organizavimą atsižvelgiant į rajono specifiką ir galvoti apie tolygesnę švietimo įstaigų plėtrą. O taip pat atliepti socialinius, ekonominus ir kultūrinus vietos gyventojų poreikius.
Tėvai kaip strateginiai švietimo sistemos partneriai
Nacionaliniame susitarime tėvai, kaip strateginiai švietimo sistemo partneriai (skirtingai nuo nevyriausybinių organizacijų, meno ir kultūros kūrėjų), net nepaminėti. Apie šeimą kalbama tik neigiamuose kontekstuose, kurios sukeltas vaiko raidos ir ugdymo problemas švietimo sistema turi išspręsti.
Bet be realaus šeimos ir mokyklos bendradarbiavimo neįmanoma tikra švietimo kokybė. Tai, kad tėvų įtraukimas į švietimo procesą sisteminėms partijoms nėra prioritetas, tik reiškia, jog iš esmės grįžtame prie sovietinio modelio, kai vaiką ugdė valstybė.
Tėvų atsakomybė už vaikus nepasibaigia vaikams peržengiant mokyklos slenkstį ir neapsiriboja tik žinojimu, kaip vaikui sekasi mokykloje. Taip mąstant būtų išleista iš akių švietimo paskirtis, suformuluota LR Švietimo įstatymo 1 str.: „Švietimas – veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus“.
Akivaizdu, kad ši veikla gali būti įgyvendinama tik bendromis švietimo sistemos dalyvių – mokinių, tėvų ir mokytojų – pastangomis. LR Švietimo įstatymo 2 str. 1 d. 27 p. švietimą apibrėžia ir kaip „mokinių, jų tėvų (globėjų, rūpintojų), švietimo įstaigų, mokytojų ir kitų švietimo teikėjų, švietimo pagalbos specialistų veiklų visuma (aut. kursyvas).“
Todėl švietimas turi būti suprantamas kaip sistema, kurioje tėvai ir valstybė glaudžiai bendradarbiauja, siekdami suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus, ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Laikantis šio principo, turi būti pripažįstama, kad tėvai yra pagrindiniai strateginiai švietimo sistemos partneriai, turintys teisę tiek dalyvauti formuojant ugdymo turinį, tiek organizuojant šio turinio įgyvendinimą, ypač kai tai susiję su išimtine tėvų teise ugdyti savo vaikus pagal savo įsitikinimus.
Šį trūkumą bandžiusi taisyti LR Seimo narė Asta Kubilienė, Seimo rudens sesijoje pateikusi rezoliuciją „Dėl tėvų teisių užtikrinimo švietimo sistemoje“, liko kolegų nesuprasta. Valdančiajai koalicijai priklausančių frakcijų balsais (balsavus prieš arba susilaikius), rezoliucija buvo atmesta.
Alternatyvaus ugdymas
Kad tėvams švietimo modelis, kuriame į ugdymo proceso organizavimą nėra įtraukiami tėvai, yra nepriimtinas, rodo augantis alternatyvaus ugdymo poreikis ir nevalstybinių mokyklų plėtra. Alternatyvus ugdymas ne tik užtikrina švietimo programų ir švietimo įvairovę, tai yra ir vieta, kur tėvai ir mokykla tariasi ir bendradarbiauja, kur realiai atsižvelgiama į tėvų teisę ugdyti vaikus pagal savo vertybinius įsitikinumus. Tačiau Nacionaliniame susitarime alternatyviam ugdymui, kaip švietimo sistemos daliai, taipogi neatsirado vietos.
Dar daugiau, rudenį valdančiųjų inicijuota mokyklų tinklo pertvarka gali lemti, kad mažos nevalstybinės mokyklos liks už švietimo finansavimo borto, o tai – švietimo įvairovės sumažėjimą ir sąlygos alternatyviojo ugdymo sistemos susitraukimą.
Valdančiųjų inicijuota mokyklų tinklo pertvarka rėmėsi Valstybės kontrolės audito 2020 m. rugsėjo 24 d. ataskaita, kurioje akcentuojama per didelė mokinio kaina. Tačiau Valstybės kontrolė audito išvadose savo rekomendacijas dėl mokyklų tinklo pertvarkos grindė remdamasi išimtinai valstybinių ir tik didelių privačių mokyklų veiksmingumo ir ugdymo kokybės lyginamąja analize. Mažų nevalstybinių mokyklų vykdomos veiklos kokybė, kaip ir indėlis švietimo sistemoje, užtikrinant įvairovę, prieinamumą ir įtrauktį, darbą su specialių poreikių turinčiais vaikais ir vaikais, iškrentančiais iš tradicinio švietimo sistemos, liko nepamatuotas.
Patirtis rodo, kad alternatyvios (nevalstybinės) mokyklos kur kas lanksčiau prisitaiko prie demografinės kaitos ir socialinių pokyčių, negu didelę infrastruktrūrą ir personalą turinti valstybinė mokykla. Alternatyvus ugdymas užtikrina ugdymo įvairovę ir lankstumą. Viena iš priežasčių, kodėl ją renkasi tėvai – ji suteikia visiems vaikams saugią ugdymo aplinką, užkertančią kelią patyčių ir smurto apraiškoms, sisteminei mūsų švietimo sistemos bėdai.
Vertybinis ugdymas
Nacionaliniame susitarime pabrėžiama laisvos, kritiškai mąstančios ir kūrybiškos asmenybės formavimo(si) svarba, tačiau nusigręžiama nuo Švietimo įstatyme numatytų tikslų ugdyti vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru ir patriotiškai nusiteikusiu žmogumi. Vertybinis ugdymas susitarime minimas instrumentiškai, kaip priemonė, reikalinga „veikti greitai besikeičiančioje aplinkoje.“ Kitaip tariant, pasisakoma už moralinį lankstumą ir situacinę etiką.
Apie kritinį mąstymą ir prisitaikymą prie besikeičiančios aplinkos buvo kalbama ir Tautinės mokyklos koncepcijoje, sakant, kad „Itin svarbu ugdyti paties moksleivio nuostatą lanksčiai ir kūrybiškai mąstyti ir veikti. Jis turi būti viduje pasiruošęs, kad gyvenimas sparčiai keičiasi.“ Tačiau tai tik pirmoji sakinio dalis. Toliau sakoma, jog „iš bendrojo lavinimo mokyklos jaunuolis turi išsinešti giliai suformuotą nuovoką, kas žmoguje ir tautoje esminga, pastovu, kas ir kiek gali keistis.“ Taigi, kritinio mąstymo ugdymo esmė ir prasmė yra mokėti atsirinkti ir pasirinkti tikrąsias vertybes, o ne praeinančias.
Iš esmės tokia koncepcija orientuota į civilizuoto barbaro, mokančio naudotis technologijomis, bet neturinčio moralinio stuburo, ugdymą. Toks asmuo gebės įgyti praktines (savirūpos) žinias ir jas pritaikyti, bet neturės socialiniams ryšiams kurti ir išlaikyti būtino dorovinio atsparumo.
Darni šeima, Tėvynės ir artimo meilė remiasi išugdytomis moralinėmis dorybėmis, ne kritiniu mąstymu, laisve, ar kūrybiškumu. Be dorovinio ugdymo bus netvarios šeimos, klestės smurtas artimoje aplinkoje, o socialiname gyvenime patyčios, solidarumo stoka. Ką dabar iš esmės ir matome.
Šeimai ir tautai draugiškas ugdymo turinys
Nacionalinis susitarimas, kaip ugdomos vertybės, niekur nemini patriotizmo. Ir tai dėsninga – tokį – globalistinį – kursą švietimo sistemai nubrėžė dar 2011 m. priimta Lietuvos ateities strategija 2030. Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos pirmininko Roberto Ramanausko nuomone, Bendrojo ir vidurinio ugdymo programų atnaujinimas ir ypač Vidurinio ugdymo stuktūros pertvarka suponuoja kalbinį r kultūrinį analfabetizmą, pilietinės ir politinės sąmonės, patriotizmo naikinimą, kas neišvengiamai ves prie Lietuvos valstybingumo silpnėjimo, menkins jaunųjų piliečių atsparumą informaciniam karui, o juos pačius vers pigia darbo jėga Vakarų rinkose.
LR Švietimo įstatymo preambulė sako, kad švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų. Žodžiai gražūs, bet niekam ne paslaptis, kad nuolat reformuojamas ugdymo turinys po truputį tolsta nuo nepriklausomybės pradžioje patvirtintos tautinės ugdymo koncepcijos ir joje įrašytų vertybių.
2019 m. patvirtinus Bendrųjų programų atnaujinimo gaires buvo numatyta perrašyti bendrojo ugdymo programas kompetencijų pagrindu, t.y. pereiti nuo pedagoginės sistemos, paremtos žinių, gebėjimų (įgūdžių) ir vertybių įgijimu prie kompetencijų modeliu grįstų ugdymosi rezultatų. Pagal sumanymą, ugdymo turinys turėjo būti keičiamas tik tiek, kiek yra reikalinga jį orientuoti į tam tikrų kompetencijų įgijimą. Tačiau prisidengiant bendrųjų programų perrašymu kompetencijų pagrindu, buvo iškreiptas ir kai kurių programų turinys arba jame nebeliko svarbių dedamųjų.
Čia ypač nukentėjo Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programa (SLURŠ), kurioje, socialinio emocinio ugdymo sąskaita nebeliko rengimo šeimai dalies, o lytiškumo ugdymas, atsietas nuo rengimo šeimai tikslo, įgijo lytinio švietimo bruožų. Tokiu būdu iš pradinio ir pagrindinio ugdymo sistemos iš esmės buvo eliminuota rengimo šeimai dimensija, nors tai numato Šeimos stiprinimo įstatymas ir visa eilė valstybės strateginių dokumentų.
Lytiškumo ugdymas ir rengimas šeimai neatsiejamas nuo kalbėjimo apie lyčių skirtingumą ir iš to kylantį lyčių papildomumą. Žmogus, visų pirma, yra lytinė būtybė, vyras arba moteris, lytiškumas persmelkia visas jo gyvenimo sritis. SLURŠ pakeisiančioje Gyvenimo įgūdžių programoje (GIP) apie vyro ir moters lyčių skirtingumą kalbama tik biologine (kūno) prasme, o apie vyro ir moters lyčių papildomumą nekalbama visai. GIP, tokią, kokia ji yra dabar, galima drąsiai vadinti lyčiai neutralia programa. O tai atveria duris į švietimo sistemą lyčių tapatybių politikai.
Ne paslaptis, kad į mokyklą vis stipriau veržiasi lyčių daugį propaguojantys genderizmo apologetai, siūlantys vaikus mokyti LGBT istorijos ir propaguoti abejotiną lytinę moralę. Nuskambėjusiame Kauno „Gay Pride“ jau buvo reikalaujama mokyklose dėstyti LGBTQ+ istoriją. Trojos arkliu gali virsti naujai parengta pilietiškumo programa, į pilietiškumą žiūrinti per globalistinę ir žmogaus teisių aktyvizmo prizmę.
Matant šiuos ugdymo turinio pokyčius, akivaizdu, kad bendruomenės vertybes apsaugoti gali tik toks ugdymo turinio įgyvendinimas, kuriame aktyviai dalyvauja tėvai. Todėl stiprinti mokyklų savivaldą, sistemiškai palaikant tėvų įsitraukimą į ugdymo turinio įgyvendinimą per mokyklų tarybas. Tik tokiu būdu bus užtikrinama, jog ugdymo procese yra gerbiama tėvų teisė ugdyti vaikus pagal savo dorovinius ir vertybinius įsitikinimus.
Investicijos į dirbantį mokytoją
Kaip žinia, pagrindinė švietimo sistemos problema yra mokytojų trūkumas. Mokytojų per naktį neparuoši, o valstybės siūloma finansinė paskata rinktis mokytojo profesiją, akivaizdu, kad neveikia. Nacionalinis susitarimas numato visą pluoštą organizacinių priemonių, kaip artimuoju laikotarpiu spręsti. Iš jų svarbiausios – perkvalifikavimas ir papildomos kvalifikacijos įgijimas, taip pat su kvalifikacijos tobulinimu ir tiesiogiai su profesine veikla susijusių išlaidų kompensavimas.
Nutylima problema yra tai, kad pedagogai pasitraukia iš švietimo sistemos, nes neatlaiko su darbu susijusios emocinės ir psichologinės įtampos, išvarginti nepagrįstų tėvų reikalavimų, per didelio mokyklos administracijos ant jų pečių uždedamo krūvio. Jie pasitraukia perdegę, emociškai ir psichologiškai išsekę ir daugiau į ją negrįžta.
Kad mokytojo profesija būtų patraukli, būtina ne tik sudaryti aiškias karjeros galimybes ir sukurti patrauklias darbo sąlygas, bet ir suteikti pagalbą perdegusiems, emociškai ir psichologiškai išsekusiems mokytojams.
Todėl svarbu palaikyti švietimo įstaigų projektus, iš tiesų skirtus ugdymo kokybei gerinti: kurie investuotų į mokytojų kvalifikacijos kėlimą, naujų mokymo metodų diegimą; mokytojų psichologinę sveikatą; darbinių santykių mokyklos bendruomenėje kūrimą. Viena iš reikalingų švietimo inovacijų yra mokyklinė mediacija, kaip būdas spręsti tarp tėvų ir mokytojų iškylančius konfliktus (jie dažnai lemia mokytojų pasitraukimą iš švietimo sistemos).
Konservatorių vedlys Gabrielius Landsbergis įvertino opozicijos kreipimąsi į Konstitucinį teismą dėl galimybių paso. Jis tai laiko priešinimusi skiepams ir vadina žmonių žudymu. Ar jie iš tiesų nesupranta, ką daro ne taip, ar apsimeta kvailiais?
36 Seimo nariai, priklausantys opozicinėms Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), Darbo partijos, Regionų partijos ir Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijoms, kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydami ištirti, ar Vyriausybės nutarimas, nustatantis galimybių pasą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei įstatymams. Toks sprendimas priimtas išbandžius visa kitas galimybes patarti valdantiesiems, kaip pozityviai, o ne draudimais ir segregacija, skatinti vakcinaciją.
Seimo narių grupė kreipimesi pažymi, kad galimybių pasas ne tik segreguoja žmones, diskriminuoja atskiras jų grupes, bet ir varžo asmens teises į mokslą, teisę laisvai pasirinkti darbą, susirinkimų teisę, ūkinės veiklos laisvę, teisę gauti paslaugas. Kyla klausimų dėl ribojimų proporcingumo bei teisėtumo – žmogaus teises suvaržančios nuostatos yra įtvirtintos Vyriausybės nutarimu, nors Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs, jog tą gali daryti tik įstatymo leidėjas įstatymu.
Vyriausybės ekspertai laidose jau pripažįsta, kad galimybių pasas buvo pasirinktas kaip politinio spaudimo priemonė ir, anot M. Striogos, taikoma iš valdžios desperacijos.
Valdžios desperacija ir negebėjimas pasirinkti prevencinių priemonių nėra tai, kas pagrįstų priemonių, varžančių žmonių teises, proporcingumą ar užtikrintų jų teisėtumą. Priešingai – tokie pasisakymai rodo, kad esame teisūs abejodami galimybių paso draudimų pagrįstumu, būtinumu demokratinėje visuomenėje bei proporcingumu. Tokias abejones reiškia jau ir kitų valstybių teismai.
Antai, Ispanijos Galisijos regiono teismas savo 2021 m. rugpjūčio 21 d. sprendime vertindamas ispaniško „galimybių paso“ atitikmens teisėtumą nepalaikė šios priemonės ir pripažino ją prieštaraujančia teisės aktams ir tuo motyvu, kad nebuvo įrodytas priemonės būtinumas, nes nebuvo pabandyta taikyti mažiau teises ribojančių priemonių. Be to, šio teismo vertinimu, šios priemonės būtinumą paneigė ir tai, kad moksliniais duomenimis remiantis, paskiepyti žmonės taip pat gali užkrėsti kitus. Taigi, precedentų kitų valstybių teismų praktikoje jau turime.
Seimo narių grupė, motyvuodama tuo, kad galimybių pasą įteisinęs reguliavimas varžo pamatines didelės grupės žmonių teises, prašo Teismą nagrinėti kreipimąsi ne eilės tvarka, o suteikiant jam pirmenybę. Tokį sprendimą Konstitucinis Teismas gali priimti įvertinęs bylos aplinkybes.
Kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, jį pagrindžiančius teisinius ir medicininius argumentus Seimo nariams padėjo parengti Sveikatos teisės institutas. Ačiū ekspertams, LVŽS šešėlinės Vyriausybės nariams bei LVŽS frakcijos Seime kolegoms, inicijavusiems šį kreipimąsi.
Jei kas ir žudo Lietuvos žmones, tai žudo šios valdžios arogancija, gebėjimo tvarkytis su situacija stoka ir nemokšiškai vieno asmens valdoma sveikatos sistema. Reikia sugebėti taip nustekenti situaciją, kad per tokį trumpą laiką su Lietuvos sveikatos sistema pasiektume blogiausius rodiklius Europoje, tiek sergamumo, tiek, deja, ir mirštamumo prasme.
Apie teisinę viso to reikalo pusę ar komunikaciją, žmogišką išmintį jau nebekalbu – baigiame įprasti, kad savaitės pradžioje be galimybių paso uždraudžiama lankytis vaistinėse ir įsigyti būtiniausias prekes, o viduryje – draudimas atšaukiamas…
Apie tolerancijos „rojų“ ir (i)migracijos „pareigą“
Save pačius patogiai apgaudinėdami, užmiršome laikus, kai iš kiekvieno radijo imtuvo, medžio drožlių plokštėmis apkalto lempinio televizoriaus, net špyžinio radiatoriaus skambėjo iki gyvo kaulo įsiėdusi daina „Mano adresas – ne namas ir ne gatvė, mano adresas – Sovietų Sąjunga“ (rus. „Мой адрес – не дом и не улица, мой адрес – Советский Союз“) [32].
Vieni patyliukais spjaudėsi, antri stengėsi nesiklausyti, treti drįsdavo spėlioti, kada visa tai pasibaigs.
Nors Sovietų Sąjunga sugriuvo, bet nomenklatūrinis kairuolių internacionalas toliau veisia mankurtus, skatina globalų kraustymąsi šen bei ten, tokiu būdu „įsisavindamas lėšas“, „įgyvendindamas nubrėžtus planus“ ir „gerindamas ataskaitas“.
Tik adresas jau ne Sovietų Sąjunga, o visas Žemės gaublys. Apie tai bolševikai svajojo nuo pat pirmos dienos, kai jų sekta, užgrobusi sužlugusią caro imperiją, įkūrė pirmąją „Markso valstybę“.
Kiek anksčiau, kai tikrovė dar nebuvo uždrausta, kai kas stebėdavosi: kaip čia yra, kad Jungtinėje Karalystėje gyvenantys musulmonai kategoriškai atsisako tarnauti Jos Didenybės kariuomenėje, bet visiškai nesislapstydami, mielai vyksta į džihadą Irake arba Sirijoje [33]?
Tokiems naivuoliams seniai liepta patylėti, kad nesistebėtų, kodėl britų veteranams, kariavusiems su vadinamąja Islamo valstybe, mokamos mažesnės pensijos negu socialinės pašalpos džihadistams, kurie po įvykdytų nusikaltimų ramiai grįžta į Jungtinę Karalystę.
Tačiau kam taip toli dairytis – antai Kapčiamiesčio miestelyje, buvusiuose vaikų globos namuose
„Židinys“ apgyvendinti valstybinės Lietuvos–Baltarusijos sienos pažeidėjai nemaloniai apstulbino kaimo valgyklos virėją. Ji žurnalistams sakė, kad maitinimo paslaugą užsakiusi Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) „nurodė, kad sulaikytiesiems nebūtų tiekiama kiauliena ir patiekalai su gyvulinės kilmės riebalais, o būtų užtikrinta visavertė mityba.
Tad sienos pažeidėjams pasiūlyti jautienos troškiniai su daržovėmis, išpjovos kepsniai su ryžių koše, jūros lydekos, daržovių sriubos, makaronų ir daržovių troškiniai, omletai, pyragai, varškė, jogurtai, saldūs sūreliai, vaisiai, arbata, pienas ir kt.“ Pamaitinę pažeidėjus, atgal parsivežė termosus, švelniai tariant, pridergtus [34].
Trečiojo pasaulio proletariatas ne tik šokdina, bet ir žemina tuos, kurie suteikia nelegalams pastogę ir globą, dalydamiesi tuo, ko ir patys ne itin daug turi… Ar keista, kad vietiniai protestuoja prieš tokią kaimynystę? Gąsdina ir mūsų artimesnių bei tolimesnių kaimynų patirtis.
Antai Italijos pietuose, Foggia provincijos pabėgėlių stovykloje maždaug penkiasdešimt migrantų užpuolė du policijos pareigūnus, kurių gyvybes išgelbėjo tik laiku atvykęs pastiprinimas [35].
„Migrantų“ iš Gambijos įtūžį sukėlė tai, kad policija sulaikė chuliganiškai besielgiantį jų tautietį. Gambijoje pilietinis karas nevyksta, tačiau elementarus klausimas, kodėl šiuos atvykėlius reikia masiškai priglausti Europoje už mokesčių mokėtojų pinigus, sukelia kairuoliams tikrą psichozę, žarstomi įprastiniai kaltinimai „rasizmu“ ir „islamofobija“.
Beje, Gambijoje daug metų kunkuliuoja pati tikriausia raganų medžioklė [36], kruviną susidorojimų verpetą vis labiau įsuka pats šalies prezidentas [37], tačiau Vakarų liberalai tą stebi tolerantiškai, mieliau primindami „raganų medžiokles“ Senajame žemyne Viduramžiais.
Graikijos Lesbo saloje įsikūrusioje Moria pabėgėlių stovykloje ilgą laiką atvirai šeimininkavo Islamo valstybės žmogžudžiai.
Nelaimėliai, pabėgę nuo genocido islamistų kontroliuojamose teritorijose, vėl pateko į nagus karo nusikaltėliams, kurie net nesivargino apsimesti kuo nors kitu, atvirai skelbė esantys Islamo valstybės atstovai ir labai aiškiai dėstė žurnalistams, ko vyksta į Europą [38].
„Tarpkultūrinio praturtinimo“ nešėjas iš Somalio įsiveržė į gydymo įstaigą Offenburge (Vokietija) ir peiliu subadė gydytoją jo dešimtmetės dukros akivaizdoje [39]. Savaime suprantama, rutiniškai paskelbta, esą užpuoliko motyvai nežinomi.
Užtat vietinis politikas už nedrąsų komentarą, kad „atvirų sienų politika nepadeda Afrikos žmonėms, tiksliau tariant, perkelia afrikietiškas sąlygas čia, į Offenburgą“ [40], jau sulaukė kairiųjų aktyvistų pasmerkimo, o „Facebook“ užblokavo.
Miesto merė Edita Šreiner (Editha Schreiner) pareiškė suprantanti, dėl ko gyventojai „nuliūdę“, tačiau reikalavo „išlikti ramiais ir susilaikyti nuo apibendrinimų“ [41]. Vis dėlto net ir tenykštė valdžia pripažino, kad Offenburgas tapo Baden-Viurtembergo žemės „karštuoju tašku“ [42].
Tokių „karštųjų taškų“ jau nebesuskaičiuosi. Antai Boštedo miestelis, kuriame iki „migrantų krizės“ 2015 m. gyveno 4600 asmenų, buvo „kultūriškai praturtintas“ 1300 „pabėgėlių“, nors žadėta įvežti 400.
Miestelio mero pagalbos šauksmas politiškai korektiškoje informacijos dykroje liko neišgirstas: „Jie graibė ir laižė moteris […]. Policija atvyko, užsirašė jų vardus ir tuo viskas baigėsi. Jokių pasekmių. Dabar moterys yra įbaugintos. […] Jie šlapinasi prie parduotuvių ir namų kiemuose, kur žaidžia vaikai. Siaubinga, kai girtas keikūnas stovi su nuleistomis kelnėmis vos už poros metrų nuo mažamečių.“
Meras Hartmutas Königas pridūrė: „Mane patį apiplėšė. […] Kai jus apiplėšia ir jums grasina, tai verčia susimąstyti apie esamą padėtį apskritai.“ „YouTube“ akimirksniu ištrynė paskelbtus žodžius. Tiesa, meras niekaip nenurimo, dalindamas interviu [43] ir politiškai korektiškai išcenzūruoti mero širdgėlos žodžiai retais atvejais praslysdavo į viešumą [44].
Mažasis valžios atstovas įsidūmojo pavėluotai, kuomet namai jau užgrobti, verdammt nochmal.
Kadangi politiškai korektiško Vakarų elito niekas neapiplėšia, su tiesioginiais grasinimais jis kol kas nesusiduria – saugų gyvenimą aptvertuose, akylai saugomuose kvartaluose užtikrina ginkluoti asmens sargybiniai, – būtent jis, o ne Vladimiras Putinas, kaip pareiškė Angela Merkel, gyvena „alternatyvioje tikrovėje“, nieko bendra neturinčioje su realybe. Istorinė „dekolonializacijos“ konstanta nieko neišmokė.
Kaip rodo visa postkolonijinė patirtis nuo Somalio, Zimbabvės, o dabar jau ir Pietų Afrikos Respublikos, iki tolimiausių planetos kampelių, visos leftistinės „utopijos“ baigiasi nuniokojimu, apiplėšimu ir genocidu.
Šiandien aptvertos ir saugomos „išrinktųjų“ gyvenvietės vis dar išlieka ramybės salomis, priešingai negu bet kuri valstybė, valdoma kairuoliško 1968-ųjų „revoliucinės kartos“ isteblišmento. Aksioma yra tai, kad tokio valdymo pasekmės akivaizdžios jau dabar – netrukus jokių saugių vietų nebeliks. Niekur.
Tačiau klausimas, kodėl Vokietiją ar kurią nors kitą klestinčią Vakarų civilizacijos šalį bandoma paversti dar vienu afganistanu, a priori draudžiamas, nes valdančiųjų grupuotėms jis nepriimtinas. Užtat vis labiau stebimasi rinkimų rezultatais, vis garsiau kliedima apie „populistus“, apie „kylančią radikalios dešinės grėsmę“.
Ajana Hirsi Ali (Ayaan Hirsi Ali) (ta, kuriai „taikos religijos“ atstovai paskelbė fatvą, t. y. mirties nuosprendį, pradėję jos medžioklę už tiesos sakymą apie radikaliuosius islamistus, o kairieji rytietiško mirties kulto rėmėjai Vakaruose grasina jai susidorojimu už „netinkamas pažiūras“) reikalo esmę suformulavo taip: „Politinis korektiškumas yra pasitelkiamas nutildyti tiems, kurie sako tiesą.“
Valdančiuosius ir jiems tarnaujančią melasklaidą nervina prievartaujamų, apiplėšiamų, net žudomų žmonių pagalbos šauksmai. „Šviesi marksistinė utopija“, įgyvendinta Rytuose, leftistus hipnotizuoja jau ištisą šimtmetį, todėl visa kita jiems negalioja.
Vokietijos prezidentas, socialdemokratas Frankas Valteris Šteinmajeris (Frank Walter Steinmeier), Berlyno Bellevue rūmuose kreipdamasis į nedidelę „turkų kilmės asmenų“ grupę, pareiškė, kad vokiečiai yra „[…] imigrantų tauta, tokia ir liks.“ [45] Sarkastiškas klausimas, kada gi vokiečiai tapo „imigrantais“ savo pačių žemėse (ar tik ne Teotoburgo mūšyje 9 m. po Kr., kai germanų gentys, vedamos Arminijaus, sutriuškino tris romėnų legionus, vadovaujamus Publijaus Kvintilijaus Varo, apgindamos savo laisvę ir Tėvynę?), būtų prilygintas „dešiniajam radikalizmui“ bei „atviram rasizmui“.
Leftistų uždraustos tikrovės kroniką būtų galima tęsti be galo ir be krašto. Pavyzdžiui, Italijoje Katanijos policijos inspektorių jo paties namuose užpuolė ir sužalojo skustuvu ginkluoti įsilaužėliai. Kilo smarkus ES „progresyvios“ melasklaidos kauksmas, kuomet tuometinis Italijos vidaus reikalų ministras Mateo Salvinis (Matteo Salvini) tokius užpuolimus susiejo su ES vykdoma migracijos politika ir pareiškė, jog „[…] tie, kurie neša karą į mūsų namus, nėra pageidaujami“.
Leftistiniai melasklaidininkai darniomis falangos puolė ginti „vargšo prieglobsčio prašytojo“ iš Gambijos, vos nenužudžiusio policijos pareigūno, o švelniausi epitetai, kurių susilaukė M. Salvini – „dešinysis radikalas“ [46].
Mačeratos mieste dvidešimt devynerių metų „migrantas“ nužudė ir sukapojo į gabalus aštuoniolikmetę Pamelą Mastropietro [47]. #MeToo aktyvistės dėl to net nepyptelėjo, matyt, bijojo kaltinimų „rasizmu“ ir užuodė potencialią, koks siaubas, „islamofobiją“.
Ištisus Italijos miestelius užvaldė „imigrantai“ iš Nigerijos, ginkluoti kirviais ir mačetėmis. Vidury baltos dienos rengiami gaujų karai [48], pagal smurtą bei žiaurumą nesisapnavę net italų mafiozams, negarsėjantiems širdies gerumu [49].
Tačiau ES mandarinams (o gal verčiau vadinti juos činovnikais, juk į oficialius institucijų pavadinimus taip mėgsta įtraukti „kairiąja revoliucine romantika“ dvelkiančius pavadinimus: тройка, коммисар…) „kelia susirūpinimą“ ne tai, o dešinėjantis Italijos politikos kursas. Koks pragaras užvirė, kai po rinkimų jis pakrypo kairėn, matyti plika akimi…
„Tolerantiška“, nenuilstamai prieš „ksenofobiją“, „rasizmą“ bei „islamofobiją“ kovojanti, vien tik apie „dešinįjį radikalizmą“ (įtartinai dažnai, beje, neteisingai ar net klastojant faktus) pranešanti melasklaida, deja, tame tarpe ir mūsų gimtoje šalyje, nei už ką neinformuos apie jau kasdienybe (arba „naująja tikrove“, kaip teigia patys, atleiskite už iš mūsų Rytų kaimynystės pasiskolintą terminą, propagandonai, rus. пропагандоны) paverstus nusikaltimus.
Anksčiau kurių tiesiog arba nebuvo, arba jie buvo ypatingi reti atvejai. Pavyzdžiui, Šiaurės Italijoje buvo buvo nužudytas kunigas Roberto Malgesini, garsėjęs pagalba, rūpesčiu ir parama imigrantams bei benamiams. Sučiuptas žudikas pasirodė besąs „imigrantas“ iš Tuniso, kuriam, beje, dvasiškasis tėvas taip padėjo ir juo rūpinosi.
Tunisietį suskubta paskelbti pakrikusios psichikos [50]. Nėra ko stebėtis, kad vis stiprėja nepritarimo murmesys, jog žmogžudys ir vėl bus išsuktas nuo atsakomybės už padaryta nusikaltimą. Netylant piktų liežuvių šmaikštavimams – nejaugi islamo išpažinimas automatiškai reiškia psichinę negalią?
Vokietijos Kandelio mieste penkiolikmetę Mia Valentin nužudė „kultūrinis praturtintojas“ iš Afganistano Abdulas Davodzajus (Abdul Dawodzai). Šis vyriškis, atrodantis gerokai vyresnis negu dvidešimties metų, irgi priskirtas „nepilnamečiams“ [51], todėl jam buvo skirta švelni bausmė – aštuoneri metai ir šeši mėnesiai kalėjimo.
Pasipiktinusiems artimiesiems ir miestelio gyventojams leftistiniai propagandininkai liepė užsičiaupti, rutiniškai apkaltinę juos „dešiniuoju radikalizmu“.
Rumunijos sostinėje Mohamedas Miladas, kaip teigiama, pabėgėlis iš Sirijos, sudegino gyvą vietinę merginą (įtarta, kad šis asmuo yra karo nusikaltėlis, 2016 m. prašęs politinio prieglobsčio Vokietijoje) [52].
Jeigu neperpratome (ar tiesiog nesidomėjome) visai nesenų Vakarų Europos patirties pamokų, deja, teks patiems savarankiškai kartoti neišmoktą kursą. Mūsų artimųjų ir mūsų pačių gyvybių kaina.
Multikultūrinės tolerancijos žiedai
Kokius receptus liberalusis isteblišmentas siūlo šioje „multikultūrinio“ ir „tolerancijos“ pragaro virtuvėje? Pavyzdžiui, buvęs Europos migracijos ir vidaus reikalų komisaras Dimitris Avramopoulos, kaip oficialiai teigiama, nelegalų antplūdžio krizės metu produktyviai įtvirtino imigracijos planus, Europai pasiūlytus Jungtinių Tautų [53].
Klausimas, ar kas nors derino juos su pačiais europiečiais, garantuotai užtrauktų kaltinimus „fašizmu“, „rasizmu“ ir „islamofobija“.
Pavyzdžių ilgai ieškoti nereikia. Antai Prancūzijoje sąjūdžio Génération Identitaire nariai suimti, įkalinti, jiems paskirtos baudos, o 2021-ųjų pavasarį ši organizacija uždrausta valdžios [54], nors negrasino ką nors nužudyti, tiesiog pasiteiravo, kas ir kodėl vyksta jų šalyje ir protestuodami reikalavo stabdyti nelegalų veržimąsi į jų gimtąją šalį. Vakarų Europos teisėsauga ir saugumo pajėgos itin operatyviai reaguoja į tokius „ekscesus“.
Eurobolševikų kaltinimai jiems visiškai standartiniai, kaip ir bet kurioje šalyje, susinamoje leftizmo – „dešinysis radikalizmas“.
Resursų ir susidomėjimo pritrūkstama tik tuo atveju, jei susidoroti, nužudyti, išprievartauti ir t. t. grasina asmenys, išpažįstantys „taikos religiją“. Kuomet jie įvykdo savo grasinimus, eurobolševikų komisarai ir juos aptarnaujantys propagandininkai, apgaulingai vadinantys save „žurnalistais“, pradeda viešą „dešiniojo radikalizmo“ bei „islamofobijos“ puolimo kampaniją.
Kokios siūlomos išeitys? Vienas pavyzdys iš daugelio – Belgijai kaip „progresyvi inovacija“ peršama šariato teisė [55]. „Progresyvios darbotvarkės“ labui Belgijos kairieji bendrininkauja su Islamo partija.
„Islamofobiškas“ abejones, ar pavyks šariatą suderinti su Europos teise, atidėkime į šalį. Pirmiau apžvelkime, kaip šariato teisė taikoma. Antai Pakistane krikščionė Asia Bibi buvo nuteista myriop, neva įžeidė islamo religijos įkūrėją. Imamai reikalavo, kad „šventvagiškai burnotojai“ egzekucija būtų įvykdyta nedelsiant, priešingu atveju grasino masiniais musulmonų protestais [56].
Neklauskite, ką tuo metu veikė gausios gerai įmitusių, tam tikrų fondų išlaikomų kovotojų už „žmogaus teises“ ar „prieš moterų priespaudą“ grupuotės. Tiek atitinkami fondai, tiek jų skiriamas lėšas „įsisavinantieji“ pernelyg užsiėmę „kylančia dešiniąja grėsme Europoje“.
Trisdešimtmetė malaizietė, remiantis šariatu, nuteista viešai išplakti ir pusę metų kalėti, nes vertėsi prostitucija [57].
Šiuo atveju feministėms kažkodėl nerūpi sunki vienišos motinos padėtis, neprašoma jos pasigailėti ar bent jau leisti, kad pasirūpintų vaiku. Kovotojai „už lygias lyčių teises“, išsiliejus spontaniškam musulmonų pykčiui, klusniai nusuka akis į priešingą pusę.
Kenijos vakarinėje dalyje „taikos religijai“ atstovaujantys asmenys užpuolė ir negyvai uždaužė akmenimis tris krikščionis [58]. Pats faktas, kad jie ne musulmonai, užgavo įžeidžias islamistų širdis. Tai visiškai logiška įvykių seka – užteko Kenijos vyriausybei įsileisti tokius štai „pabėgėlius“ iš kaimyninės konfliktų zonos ir islamiška „tolerancija“ pražydo visur, kur tik priglaustieji įkėlė savo sandalus.
Italijos vyriausybė nusprendė deportuoti tris imigrantus afrikiečius, viešai deklaravusius, kad islamo vardu žudys baltosios rasės asmenis ir krikščionis. Iškart kilo kairiosios, „liberaliosios“ ir „progresyviosios“ umos tarptautinis pasipiktinimas.
Italijos vyriausybė išvadinta „rasistine“, „islamofobiška“, nors nustatyta, kad vienas iš atvykėlių prie Florencijos sinagogos, apsiginklavęs peiliu, rėkdamas Allah akbar, puldinėjo praeivius. Akivaizdus nusikaltimas buvo tiesiog ignoruojamas.
Kadaise (pasirodo, tokie laikai mūsų krašte buvo) į viešumą prasimušdavo viena kita adekvati publikacija. Antai istorikas Darius Baronas aiškiai išdėstė, kas vyksta Vakaruose, kurie savęs jau nebevadina „laisvuoju“ pasauliu: „Nė viena pati tolerantiškiausia ir turtingiausia valstybė – Anglija, Švedija ar Norvegija – negali pasigirti, kad sėkmingai būtų integravusi musulmonų bendruomenes. Nė viena. Tai tėra iliuzija: nesvarbu, kiek milijardų tam skiriama, kad ir kokia didelė būtų tolerancija, integruoti religinio fanatizmo pagrindu susitelkusių bendruomenių neįmanoma.
Be to, Vakarų Europoje žmonės religijai neteikia tiek daug reikšmės. Remdamiesi savo vakarietiškais prietarais ir iliuzijomis, jie galvoja, kad religija yra kiekvieno privatus reikalas. Žmonės įsivaizduoja, kad jei krikščionybė yra taikos religija, tai ir visos kitos religijos, tarp jų islamas, veikia panašiai. Anaiptol! Tačiau vakariečiai negali to suprasti, jie elgiasi taip, tarsi būtų užsidėję ideologinius akinius, kurie trukdo matyti tikrovę.“
Aptardamas Vakarų elito ir dalies visuomenės selektyvinį aklumą, autorius pabrėžė: „Danijos ar Švedijos pavyzdžiai rodo, kad tokių mažumų finansavimas, jų užgaidų tenkinimas nepadeda spręsti nė vienos problemos, priešingai – užsuka neišsprendžiamų problemų karuselę, kuri šiuo metu dar klestinčias šalis gali sugrąžinti į naująjį akmens amžių. Juk tie imigrantai visai nenori integruotis, priešingai – jie norėtų, kad autochtonai integruotųsi į jų religinę, kultūrinę ir paprotinę sistemą.“ [58]
Danai su švedais jau užtektinai prisižaidė su perdėtai tolerantišku požiūriu į imigraciją. Jie griežtina politiką, kuri reguliuoja šią sritį, o ypač agresyvius asmenis grąžina į jų gimtąją kultūrinę terpę kitose geografinėse platumose [60].
Profesorius Bilas Varneris (Bill Warner) suskaičiavo, kad europiečiai, priešindamiesi islamo agresijai, nuo 622 m. po Kristaus iki mūsų dienų kovėsi apytikriai 700 mūšių (Puatjė, Levanto ar Vienos mūšiai iš šios daugybės yra labiausiai išgarsinti, bet pagal primestus politinio korektiškumo kanonus nepageidautina jų minėti). Pasak Varnerio, teroras yra taktika, bet strategija yra džihadas [61].
Deja, mūsų dienomis melagingai tvirtinama, neva musulmonų užkariautas Iberijos pusiasalis pražydo „multikultūrinės tolerancijos žiedais“, anot Kondolyzos Rais (Condoleezza Rice). Kokia buvo ta „multikultūrinio pakantumo politika“, iliustruoja ir štai šis islamo juristų 1100 m. po Kr. pateiktas teisinis elgesio su nemusulmonais reglamentavimas: „Musulmonas negali dirbti žydo ar krikščionio masažuotoju, negali šluoti jų šiukšlių, nei valyti jų išviečių.
Iš tiesų tokiam darbui labiau tinkamas žydas ir krikščionis […] Musulmonas negali dirbti nei vedliu, nei arklininku gyvulio, kurio savininkas buvo ne musulmonas. […] Žydui ar krikščioniui neleistina dėvėti aristokrato, teisininko, turtingo asmens aprėdą […] „Šėtonas užvaldė juos, ir privertė užmiršti Dievą. Šitie yra šėtono pusėje“ [remiamasi Korano sura 58:19].
Jie turi būti pažymėti skiriamuoju ženklu taip, kad būtų atpažįstami ir taip jiems daroma gėda; varpų skambesys privalo būti uždraustas musulmonų teritorijose ir paliktas vien kitatikių žemėse; draudžiama parduoti mokslo knygas žydams ar krikščionims […] Pageidautina neleisti daktarui žydui ar krikščioniui gydyti musulmono.“ [62]
Jungtinės Amerikos Valstijos su islamiškojo terorizmo grėsme pirmąkart susidūrė anaiptol ne 2001 m. rugsėjo 11 d., o nuo pirmųjų savo egzistavimo dienų. Tomas Džefersonas (Thom Jefferson) (anuomet dar tik būsimas trečiasis JAV prezidentas) 1785 m. buvo paskirtas ambasadoriumi į Prancūziją. Viena iš svarbiausių jo užduočių – iš musulmonų piratų Šiaurės Afrikoje išlaisvinti amerikiečių jūreivius, paimtus į vergovę, ir užgrobtus laivus [63].
Kartą Džefersonas, viešėdamas Londone ir rūpindamasis pagrobtųjų JAV piliečių reikalais, paklausė musulmonų ambasadoriaus iš Tripolio, kodėl šie niekaip nepalieka žmonių ramybėje, juos puldinėja, kodėl lupa didžiulius mokesčius ir nesilaiko pasirašytų sutarčių. Musulmoną nustebino toks naivus klausimas. Kitatikiai, atsakė jis, privalo mokėti specialų mokestį (angl. jizya arba jizyah).
JAV delegacijos nariai taip pat buvo informuoti, jog „[…] Korane parašyta, jog visos tautos, kurios nepripažįsta jų [t. y. musulmonų] valdžios, yra nusidėjėliai, kad tai jų [t. y. musulmonų] teisė ir pareiga pradėti karą prieš visus, su kuriais tik sutiks bei visus, kuriuos [pavyks] paimti į nelaisvę, paversti vergais, o kiekvienas musulmonas, žuvęs mūšyje, būtinai keliaus į rojų.“
Galime su kitatikiais elgtis taip, kaip mums šauna į galvą, – paaiškino musulmonų delegatas.
Kad niekas nepasikeitė, nesunku įsitikinti, pasiklausius viešų paskaitų, – islamo (pa)mokslininkai, remdamiesi Koranu, pagrindžia ne tik džiazijos (t. y. specialaus mokesčio kitatikiams) reikalavimus, o mūsų dienomis Egipto krikščionys yra žudomi už tai, kad nesumoka šio „mokesčio“ [64].
Pasaulinio viešpatavimo siekiamybė pateisinama taikant pačius įvairiausius veiksmus, pradedant kitatikių mergaičių grobimu, baigiant teroru ir genocidu [65].
Kas mūsų dienomis įkaitino kriminalinę atmosferą Europos Sąjungos, JAV, Kanados, kitų šalių miestuose (juk visai neseniai to dar nebūta), iš kokių paskatų visa tai daroma, viešai klausinėti griežtai draudžiama. Skaitant kliedesius, kad Vakarų demokratijos principai nugalėjo, apima gėdos jausmas.
Neseniai mirė danų karikatūristas Kurtas Vestergardas (Kurt Westergaard), kurį musulmonai grasino nužudyti dėl pranašo Mahometo karikatūros. Todėl menininkas slapstėsi, saugomas danų policijos [66].
Jeigu viešai klausinėsite, kodėl grasintojai laisvėje, o ne kalėjime, greičiausiai teks susirūpinti jau savo pačių saugumu. Ir nesistebėkite, kad aršiausių persekiotojų priešakyje draikysis įvairių pakraipų ir nuokrypių leftistai. Savo bendrininkus jie gina mūru. Tad kaltinimai „neapykantos kalbos kurstymu“ yra tik pradžia…
Kai Vokietijoje buvo aptariamas incidentas Chemnice, į Lietuvos (dez)informacinį lauką prasiskverbė kruopščiai išfiltruotos ir atitinkamai politiškai korektiškai apdorotos „žinios“: „Per kraštutinių dešiniųjų protestą Vokietijos rytuose esančiame Chemnico mieste svaidant butelius ir pirotechnikos priemones buvo sužeista mažiausiai 20 žmonių.“ [67]
„Vokietijos kanclerė Angela Merkel antradienį griežtai pasmerkė kraštutinių dešiniųjų protestą Vokietijos rytuose esančiame Chemnico mieste sakydama, kad Vokietijoje nėra vietos „neapykantai gatvėse.“ [68]
Kad spontanišką reakciją sukėlė nužudymai, prievartavimai, apiplėšimai, save vadinantiems „žurnalistais“ neatrodo svarbu, nes tai „neatitinka redakcijos politikos“. O juk vietiniai gyventojai daug kartų šaukėsi pagalbos, prašė įvesti tvarką.
Šie įvykiai išsiskyrė vien tuo, kad Vokietijos valdantysis isteblišmentas pasirinko Chemnicą kaip parodomąjį taikinį. Galėjo būti bet kuris iš daugybės miestų ir miestelių, į kurių gatves neapsikentę išeina sielvarto ištikti, įbauginti, savo pačių namuose terorizuojami vietiniai gyventojai. Pavyzdžiui, visai netrukus Kiotene grupė imigrantų iš Afganistano negyvai užtalžė 22 metų jaunuolį.
Atlikus skrodimą, pareikšta, esą nužudytasis mirė nuo širdies smūgio, užpuolikų padaryti sužalojimai nebuvę mirtini. Ar verta stebėtis, kad mieste spontaniškai įsiplieskė protestai, o su protestuotojais susidoroti buvo mestos milžiniškos policijos pajėgos, bet tik ne nebaudžiamai siautėjantiems „imigrantams“ tramdyti [69]?
Tuometinė kanclerė A. Merkel visiškai rutiniškai pasipiktino „nacistine demonstracija“ – nužudytasis, jo artimųjų skausmas, vietinių gyventojų kasdien patiriami siaubai jos nedomino [70].
Palyginkime įvykius iš tos pačios laiko juostos – vos pasirodžius pranešimui, kad Vokietijos kariai Afganistane galimai paveikslavosi su bala žino iš kur atkasta kaukole, kaip politinė ir karinė vadovybė nedelsdama pradėjo tyrimą, su visa institucine rūstybe užgriūdama galimus prasikaltėlius. Kanclerė asmeniškai išreiškė pasipiktinimą, tvirtino, kad tokie karių veiksmai yra „šokiruojantys ir šlykštūs“ [71].
Pasak „liberalios“ ir „progresyvios žiniasklaidos“, „visa Vokietija pasibaisėjo“ tokiomis nuotraukomis, o „progresyvioji visuomenės dalis“ pareikalavo, kad vyriausybė apribotų Vokietijos kariuomenės dalyvavimą tarptautinėse karinėse operacijose [72].
Matyt, tuo tikslu šis skandalas ir buvo pučiamas, kartu rengiant eilinius kariuomenės „valymus“. Vėliau atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad jokie kapai neišplėšti ir neišniekinti, kaukolė rasta besivoliojanti laukuose, tad kelti baudžiamąją bylą nėra už ką [73].
Prieš 25 metus pasirodė šiandien jau užmirštas filmas „Marsas puola!“ Režisierius Timas Burtonas greičiausiai nesiekė pateikti kokias nors toli siekiančias įžvalgas, tiesiog sukūrė juoduoju humoru persmelktą komediją, išjuokdamas politikų bukaprotiškumą.
Šiandien šis filmas atrodo politiškai ypač nekorektiškas. Žemę užplūsta ateiviai iš Marso, skelbdami žemiečiams karą ir grasindami, kad nepaliks akmens ant akmens.
Tarpkultūrinės komunikacijos specialistai jų grėsmingai karingą šūkį išverčia politkorektiškai: „Mes atėjome su taika.“ Pyrsas Brosnanas (Pierce Brosnan), įkūnijęs karštą „taikių atėjūnų“ gynėją, atrodo kaip klasikinis JAV aukštosios mokyklos profesorius-kairuolis, mūsų dienomis postringaujantis apie „taikos religiją“, smerkdamas „nepateisinamą JAV militarizmą ir imperializmą“.
Bandymai „derėtis“ su marsiečiais baigiasi masinėmis skerdynėmis. Nors, pažvelgus, kas dabar vyksta daugelio JAV miestų gatvėse, įžvelgti skirtumą tarp kinematografinės fikcijos ir tiesioginės televizinės transliacijos darosi vis sunkiau.
Filme invazinė protaujančios gyvybės forma iš kosmoso išskerdžia nesugebantį adekvačiai reaguoti JAV, Prancūzijos, kitų šalių elitą. Tad eiliniams piliečiams, kad išsigelbėtų, tenka improvizuoti, perimant iniciatyvą į savo rankas.
„Progresyvių veikėjų“ nekenčiami, amerikiečių-anglų tartimi šnekant deplorables („patvoriniai“ arba „tamsybininkai“, kaip juos vadina apsimetantys „elitu“) „tarpplanetinio dialogo“ bei „kultūrinio praturtinimo“ šaukliams parodo dar susivokiantys nealternatyvioje tikrovėje, gebantys pakovoti už save ir savo artimuosius. Užkariautojai iš Marso sulaukia pelnyto galo.
Kuo baigsis „marsiečių“ invazija į Azijos žemyno pusiasalį, vis dar vadinamą Europa, išvysime ne po artimiausių dešimtmečių, bet jau po kelerių metų.
Tiesa, kai kurių JAV analitikų išvados nelabai džiugina, nes Europą jie jau dabar vadina „prarastąja“. Pasak Duglo Murėjaus (Douglas Murray), Senasis žemynas, tiksliau tariant, jo vadovai, nusprendė įvykdyti savižudybę [74]. Kitas reikalas, ar europiečiai pritars tokiam keistos mirties (angl. strange death) pasirinkimui.
(Pabaiga)
Parengta pagal alkas.lt Nuorodos:
[32]
[33] Deborah Haynes and Fiona Hamilton. Hundreds more UK Muslims choose jihad than army. The Times, August 22 2014. https://www.thetimes.co.uk/article/hundreds-more-uk-muslims-choose-jihad-than-armyl38256qqxx3 [žiūrėta: 2021-06-30].
[34] Valstybinės sienos pažeidėjai „atsidėkodami“ už maistą primyža ir prišika į grąžinamus indus. Alkas, 2021.07.19. https://alkas.lt/2021/07/19/valstybines-sienos-pazeidejai-atsidekodami-uz-maista-primyza-ir-prisika-i-grazinamus-indus/ [žiūrėta: 2021-07-19].
[35] ‘Foggia incident caused by violent arrest of Gambia migrant’. ANSA.it, 10 October 2018. https://www.ansa.it/english/news/2018/10/10/foggia-incident-caused-by-violent-arrest-of-gambia-migrant_5721f513-1f53-4c87-a478-c326c98c2f5c.html [žiūrėta: 2021-06-28].
50 migrants clash with police in Foggia, Italy. InfoMigrants, 10.10.2018. https://www.infomigrants.net/fr/post/12559/50-migrants-clash-with-police-in-foggia-italy [žiūrėta: 2021-06-28].
[36] Rights group: 1,000 seized in Gambia ‘witch-hunt’. CNN, March 18, 2009. http://edition.cnn.com/2009/WORLD/africa/03/18/gambia.amnesty.witchcraft/ [žiūrėta: 2021-06-28].
[37] Sally Hayden. Gambia’s dictator ordered a witch hunt. This village is still haunted by it. The Washingtoin Post, 2018, May 28. https://www.washingtonpost.com/world/africa/gambias-dictator-ordered-a-witch-huntthis-village-is-still-haunted-by-it/2018/05/27/bb8a4fc2-32a9-11e8-b6bd-0084a1666987_story.html?noredirect=on&utm_term=.a96e947628ca
[žiūrėta: 2021-07-5].
[38] Terror at the Moria refugee camp. Deutsche Welle, 29.09.2018. https://www.dw.com/en/terror-at-the-moria-refugee-camp/av-45685604 [žiūrėta: 2021-06-28].
[39] Stephanie Keber. Die Schreie der Tochter werde ich nie vergessen. Bild, 17.08.2018. https://www.bild.de/news/inland/news-inland/offenburghausarzt-in-praxis-erstochen-tochter-10-war-dabei-56708070.bild.html [žiūrėta: 2021-07-7].
[41] Tödliche Messerattacke: OB Schreiner mahnt zu Besonnenheit. Die Süddeutsche Zeitung, 17 Aigust, 2018. https://www.sueddeutsche.de/news/panorama/kriminalitaet—offenburg-toedliche-messerattacke-ob-schreiner-mahnt-zu-besonnenheit-dpa.urn-newsml-dpacom-20090101-180817-99-588026 [žiūrėta: 2021-06-30].
[42] German doctor stabbed to death at practice. Die Deutsche Welle, 16.08.2018. https://www.dw.com/en/german-doctor-stabbed-to-death-atpractice/a-45108969 [žiūrėta: 2021-06-30].
[43]. Stefan Dold. Interview mit Hartmut König von Adobe über Datennutzung. Sage, 16 April 2021. https://www.sage.com/de-de/blog/interview-mit-hartmut-koenig-von-adobe-ueber-datennutzung-fy21/ [žiūrėta: 2021-07-4].
[44] Ulrich Exner. In Boostedt zeigt sich das drängendste Problem der Asylkrise. Welt, 09.08.2018. https://www.welt.de/politik/deutschland/article180875320/Boostedt-Mit-der-Fluechtlingskrise-alleingelassen.html [žiūrėta: 2021-07-4].
[45] Tobias Heimbach. Die Welt, 22.08.2018. Es gibt keine Deutschen auf Bewährung. https://www.welt.de/politik/deutschland/article181268186/Frank-Walter-Steinmeier-Es-gibt-keine-Deutschen-auf-Bewaehrung.html [žiūrėta: 2021-06-30].
[46] Sara Malm. ‘We’re insane!’ Matteo Salvini blasts EU migrant crisis after police commissioner is attacked with a razor blade in his home by two thieves one of whom is in Italy for ‘humanitarian reasons’. Daily Mail, 31 August 2018. https://www.dailymail.co.uk/news/article-6118775/Were-insane-Matteo-Salvini-blames-robbery-EU-migrant-crisis.html [žiūrėta: 2021-07-4].
[47] Paola Pagnanelli. Omicidio di Pamela Mastropietro, Oseghale vuole dare la sua versione. “Interrogatemi”. Il Resto del Carlino, 10 luglio 2018. https://www.ilrestodelcarlino.it/macerata/cronaca/pamela-mastropietrooseghale-1.4028457 [žiūrėta: 2021-07-6].
[48] Claudio Cartaldo. La battaglia a colpi di machete: in strada è guerra tra migranti. Il Giornale, 02.08.2018. http://www.ilgiornale.it/news/cronache/guerraimmigrati-vie-nel-sangue-colpi-machete-1561075.html [žiūrėta: 2021-07-6].
[49] Marcelle Padovani. Casel Volturno, petite ville fantôme d’Italie, tombée aux mains des gangs nigérians. L’Obs, 17 février 2018. https://www.nouvelobs.com/monde/20180214.OBS2225/casel-volturno-petite-ville-fantome-ditalie-tombee-aux-mains-des-gangs-nigerians.html [žiūrėta: 2021-07-6].
[51] Priest who helped migrants and the homeless killed in Como, Italy. InfoMigrants, 2020.09.17. https://www.infomigrants.net/en/post/27355/priest-who-helped-migrants-and-the-homeless-killed-in-como-italy
[51]
Finn C. Schmidt. Späteres Opfer Mia V. gequält und verfolgt: Bluttat von Kandel hat eine erschütternde Vorgeschichte. Allgemeine Zeitung, 14.05.2018. https://www.allgemeine-zeitung.de/lokales/rhein-main/spateres-opfer-mia-v-gequalt-und-verfolgt-bluttat-von-kandel-hat-eine-erschutternde-vorgeschichte_18762100 [žiūrėta: 2021-07-6].
Katrin Bennhold. Grappling With Death in a Small German Town. The New York Times, Jan. 17, 2018. https://www.nytimes.com/2018/01/17/insider/kandel-germany-mia-v-murder.html [žiūrėta: 2021-07-7].
Nic White. Afghan ‘child refugee’ goes on trial in Germany for allegedly stabbing to death 15-year-old girl after she ended their relationship, sparking protests over Merkel’s immigration policy. Daily Mail, 18 June 2018. https://www.dailymail.co.uk/news/article-5856291/Afghan-child-refugee-goes-trial-Germany-murder-girlfriend.html [žiūrėta: 2021-07-7].
[52] Mister elucidat! Un refugiat sirian a fost arestat de poliţiști, în cazul crimei din Militari. Observator, 10.09.2018. https://observator.tv/eveniment/mister-crima-militari-refugiat-sirian-267744.html [žiūrėta: 2021-07-6].
[53] International Organization for Migration. Global Compact for Migration. https://www.iom.int/global-compact-migration [žiūrėta: 2021-07-8].
[54] French anti-immigrant group members jailed and fined. The Connexion, 30 August 2019. https://www.connexionfrance.com/French-news/French-anti-immigrant-group-members-from-Generation-Identitaire-jailed-and-fined-for-border-actions [žiūrėta: 2021-07-6].
Jean-Yves Camus. Génération Identitaire ban could rally supporters of the radical right in France. Open Democracy, 11 March 2021. https://www.opendemocracy.net/en/countering-radical-right/g%C3%A9n%C3%A9ration-identitaire-ban-could-rally-supporters-of-the-radical-right-in-france/ [žiūrėta: 2021-07-6].
[55] Intention of an Islamist party to impose sharia law in Belgium. European Parliament, 11 June 2013. https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/E-7-2013-006746_EN.html [žiūrėta: 2021-07-7].
Belgian party tables sharia law bill. Brussels Times, 12 April 2018. https://www.brusselstimes.com/news/belgium-all-news/47693/pp-tables-bill-prohibiting-parties-favouring-sharia-law/ [žiūrėta: 2021-07-7].
[57] Malaysian state to cane a third woman for infringing Islamic law. Reuters, September 27, 2018. https://www.reuters.com/article/us-malaysia-caning/malaysian-state-to-cane-a-third-woman-for-infringingislamic-law-idUSKCN1M713P?utm_source=Pew+Research+Center&utm_campaign=ca242a26a8-EMAIL_CAMPAIGN_2018_09_27_01_44&utm_medium=email&utm_term=0_3e953b9b70-ca242a26a8-400018517 [žiūrėta: 2021-07-10].
[58] Local Muslims Stone Three Christians to Death During Protest. Persecution, 09.25.2018. https://www.persecution.org/2018/09/25/local-muslimsstone-three-christians-death-protest/ [žiūrėta: 2021-07-10].
[59] Istorikas Darius Baronas: „Islamizmas Vakarų civilizacijai dabar kelia tokį pat pavojų kaip kažkada nacizmas ir komunizmas“. 15 min., 2012 gruodžio 12. https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/interviu/istorikas-darius-baronas-islamizmas-vakaru-civilizacijai-dabar-kelia-toki-pat-pavojukaip-kazkada-nacizmas-ir-komunizmas-599-284948 [žiūrėta: 2021-07-12].
[60] Denmark’s tightening of immigration policy causes concern for Syrian refugees. InfoMigrants, 2021.07.14. https://www.infomigrants.net/en/post/33611/denmark-s-tightening-of-immigration-policy-causes-concernfor-syrian-refugees [žiūrėta: 2021-07-15].
Rachael Kennedy. Why is Denmark under fire over a new law to send its asylum seekers abroad? EuroNews, 07.06.2021 https://www.euronews.com/2021/06/07/everything-we-currently-know-about-denmark-s-plansfor-offshore-refugee-centres [žiūrėta: 2021-07-15].
Denmark passes law to relocate asylum seekers outside Europe. The Guardian, 3 Jun 2021. https://www.theguardian.com/world/2021/jun/03/denmark-passes-law-to-let-it-relocate-asylum-seekers-outside-europe [žiūrėta: 2021-07-15].
David Nikel. Sweden Pushes Ahead With New Immigration Policy. Forbes, May 13, 2021. https://www.forbes.com/sites/davidnikel/2021/05/13/sweden-pushes-ahead-with-new-immigration-policy/ [žiūrėta: 2021-07-15].
New Swedish migration law makes permanent residency harder for refugees and visitors. EuroNews, 20.07.2021. https://www.euronews.com/2021/07/20/new-swedish-migration-law-makes-permanent-residency-harder-for-refugees-and-visitors [žiūrėta: 2021-07-15].
[61]
Bill Warner. Measuring Mohammed. CSPI, LLC, 2020, 288 p.
[62] Serafín Fanjul. La quimera de al-Andalus. Madrid: Siglo xxi, 2004, p. 38.
[63] Josh Clark. What was America’s first terrorist threat? https://history. howstuffworks.com/history-vs-myth/first-terrorist-threat2.htm [žiūrėta: 2021-07-12].
[66] Kurt Westergaard, Danish cartoonist behind Muhammad cartoon, dies at 86. BBC News, 19 July 2021. https://www.bbc.com/news/world-europe-57883392 [žiūrėta: 2021-07-20].
[67] Vokietijoje per kraštutinių dešiniųjų protestą sužeista 20 žmonių. 15 min., 2018 rugpjūčio 28d. https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/vokietijoje-per-krastutiniu-desiniuju-protesta-suzeista-20-zmoniu-57-1020848 [žiūrėta: 2021-07-15].
[68] Angela Merkel: Vokietijoje nėra vietos neapykantai gatvėse. 15 min., 2018 rugpjūčio 28d. https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/angela-merkel-vokietijoje-nera-vietos-neapykantai-gatvese-57-1021132 [žiūrėta: 2021-07-15].
[69] German police deploy over 1,000 officers at far-right demonstration. The Guardian, 16 September 2018. https://www.theguardian.com/world/2018/sep/16/german-police-deploy-over-1000-officers-at-far-right-demonstration [žiūrėta: 2021-07-14].
[70] Merkel ‘outraged’ over far right’s Nazi chants at German protest rally. The Guardian, 10 September 2018. https://www.theguardian.com/world/2018/sep/10/far-right-march-eastern-germany-fears-chemnitz-unrest [žiūrėta: 2021-07-14].
[71] Hannah Cleaver. German soldiers desecrate Afghan skull. The Telegraph, 26 October 2006. https://www.telegraph.co.uk/news/worldnews/1532448/German-soldiers-desecrate-Afghan-skull.html [žiūrėta: 2018-09-10].
[72] Jess Smee. Germany shocked by photos of soldiers posing with skull. The Guardian, 26 October 2006. https://www.theguardian.com/world/2006/oct/26/afghanistan.germany [žiūrėta: 2018-09-10].
[73] Two German Soldiers Avoid Charges in Skull Photo Scandal. Die Deutsche Welle, 07.12.2006. https://www.dw.com/en/two-german-soldiers-avoidcharges-in-skull-photo-scandal/a-2263517 [žiūrėta: 2018-09-10].
[74] Douglas Murray. The Strange Death of Europe: Immigration, Identity, Islam. Bloomsbury, 2018. 384 p.
Nacionalinio susivienijimo kreipimasis dėl valdančiosios koalicijos negebėjimo valdyti COVID pandemijos
Jau metai kai Vyriausybė ir valdančioji koalicija mėgina suvaldyti COVID-19 pandemiją šalyje, tačiau jai taip ir nepavyko suformuluoti aiškių ir įtikinančių tikslų, kurie neskaldytų visuomenės ir leistų žmonėms pasitikėti priimamais valdžios sprendimais. Elgdamasi nenuosekliai ji nuolat demonstravo visišką negebėjimą valdyti pandemiją pasitelkiant moksliškai pagrįstus, visuomenės sveikatos požiūriu naudingus ir piliečiams suprantamai ir įtikinamai paaiškinamus sprendimus:
mėgino raginti piliečius elgtis atsakingai ir drausmingai. Tuo tikslu netgi suvaržė jų galimybes dėl itin svarbių priežasčių susitikti ir bendrauti su šeimų nariais bei giminėmis. Tačiau tuo pat metu toleravo elgesį, kai privilegijuotoms visuomenės grupėms priklausantys asmenys ne kartą demonstravo savo aukštesnį socialinį statusą ir išskirtinumą dalyvaudami viešuose ir masiniuose pramoginio pobūdžio renginiuose, kuriuose buvo nepaisoma net elementariausių saugumo reikalavimų;
valdžia nesugebėjo, kaip Šiaurės šalyse, sąžiningai, atvirai ir pagarbiai kalbėti su visuomene. Ji stengėsi nutylėti galimus skiepų šalutinius poveikius ir vengė už juos prisiimti įsipareigojimus, taip pat pripažinti, kad skiepų poveikis ir nauda įvairioms gyventojų grupėms skiriasi, tad mechaniškas ir masinis visų gyventojų paskiepijimas nėra vienintelė įmanoma ir besąlygiškai racionali kovos su pandemija strategija jiems apsaugoti;
didelį ekonominį ir finansinį sunkmetį išgyvenančios valstybės biudžeto lėšos buvo neatsakingai švaistomos skiriant jas abejotinos vertės ir naudos tariamai moksliniams ,,pandemijos padarinių tyrimo“ projektams arba neveiksmingoms šviečiamosioms kampanijoms įtikinėjant gyventojus skiepytis, kai didele dalimi jas galėjo pakeisti ir atpiginti tinkamas ir įkvepiantis įtakingų politikų elgesys, galintis skatinti visuomenę skiepytis pirmiausia patiems rodant atsakingo ir drausmingo požiūrio į pandemiją ir pagarbos piliečiams bei solidarumo kovojant su ja pavyzdį;
nors informacinei skiepijimo kampanijai buvo skiriamos milijoninės lėšos, valdžia griebėsi gąsdinimo ir visus metus kartojo atmetimo reakciją sukėlusias lozungų klišes („petys už laisvę“ ir kt.). Aiškios ir nuoseklios kovos su pandemija strategijos ir taktikos neturėjimas, neapgalvoti, chaotiški, neskaidrūs, šališki ir tik kai kurioms piliečių grupėms palankūs ir galimai korupciniai sprendimai, o kartu ir nesugebėjimas bei nenoras kalbėti su piliečiais – šių veiksnių derinys lėmė, kad valdžia prarado visuomenės pasitikėjimą ja, kuris yra pirmutinė ir lemiamai svarbi pandemijos sėkmingo valdymo sąlyga. Būtent nepasitikėjimas valdžia ir jos taikomomis priemonėmis sukūrė milžinišką pilietinį susipriešinimą ir didžiuliu mastu sąlygoja dalies visuomenės abejones skiepų saugumu bei vengimą skiepytis.
Galiausiai 2021 m. spalio 19 d. valdančioji dauguma, t. y. Seimas, priėmė Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 ir 40 straipsnių pataisas (projekto Nr. XIVP-912(2)), kuriomis įpareigojo šalies darbuotojus ir studentus už COVID-19 testus susimokėti savo lėšomis.
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje dirbantiems kontaktinį darbą ar dalyvaujant kontaktiniame studijų procese yra privalu skiepytis arba reguliariai testuotis dėl COVID-19 ligos, toks reguliavimas reikšmingai visuomenės daliai tampa neproporcingai didele finansine našta (testai kainuos nuo 300-750 eurų per mėnesį). Dauguma savo lėšomis priverstų testuotis žmonių priklauso finansiškai pažeidžiamoms visuomenės grupėms – dėl tokio reguliavimo pirmiausia nukentės dirbantieji nekvalifikuotą ir menkiausiai apmokamą darbą asmenys ir studentai.
Šiuo metu galiojantys Lietuvos valstybės teisės aktai numato valstybės pareigą užtikrinti sveikatos apsaugą ir būtinąją profilaktiką (pandemijos atveju – galimybę testuotis) be papildomų sąlygų asmens sveikai gyvensenai, žalingiems įpročiams, atsakingam elgesiui ar panašiai, t. y. teisė į sveikatos apsaugą pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją sukuria valstybei pareigą ją užtikrinti be papildomų sąlygų (išskyrus PSD mokėjimą). Atitinkamai pareiga užtikrinti saugias darbo sąlygas (pandemijos atveju – galimybę atlikti testus) pagal LR Darbo kodekso 158 straipsnio 4 dalį tenka darbdaviams, ji negali būti perkelta darbuotojams („Darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės finansuojamos darbdavio lėšomis“). Seimo priimtos minėtos įstatymo pataisos prieštarauja šiai Darbo kodekso nuostatai, taip pat Sveikatos draudimo sistemos įstatymo 9 straipsnio 2 daliai, pagal kurią iš PSD fondo yra apmokami draudžiamų asmenų profilaktiniai sveikatos patikrinimai.
Atsižvelgdamas į tai Nacionalinis susivienijimas pareiškia:
Valdžios sąmoningas apsisprendimas kovos su pandemija naštą dar kartą perkelti ant ekonomiškai ir socialiai pažeidžiamiausios ir politiškai neįtakingiausios visuomenės dalies rodo dabartinės valdančiosios koalicijos visišką negebėjimą atsakingai, sąžiningai ir racionaliai valdyti COVID-19 pandemiją. Pastarasis Seimo sprendimas (Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pataisos) atskleidžia šios koalicijos intelektualinį bejėgiškumą ir moralinį cinizmą, kartu patvirtindamas akivaizdžią gilėjančią sisteminę valstybės krizę.
Atkreipiame dėmesį, jog gelminė šios krizės priežastis ta, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šalyje nesusiformavo politinė klasė ir atsakinga valdžia, kuri tarnautų visuomenės bendrajam gėriui, saugotų ir stiprintų pačią valstybę. Ekonominės, socialinės ir politinės santvarkos pamatinės ydos ardė Lietuvos valstybės pamatus kelis dešimtmečius, bet destruktyviausiai jos ėmė reikštis dabartinės valdančiosios koalicijos veikloje. Tai ypač akivaizdžiai atspindi nesėkmingi Vyriausybės mėginimai suvaldyti COVID-19 pandemiją. Neracionalūs viešojo, ūkinio ir asmeninio piliečių gyvenimo suvaržymai, neapmąstyti ir chaotiški sprendimai, kai naudojamos akivaizdžiai neveiksmingos pandemijos valdymo priemonės, yra sąlygojami dviejų pagrindinių priežasčių:
mėginimas priversti žmones aklai ir besąlygiškai paklusti visiems valdžios sprendimams, vertinant juos, kaip tamsius neišprususius valdinius – žvelgdama į savo piliečius kaip į aklai paklūstančius valdinius ir užsimojusi iš pagrindų pertvarkyti Lietuvos visuomenę bei jos gyvenimo sanklodą, šiurkščiai primesdama absoliučiai daugumai žmonių svetimas, jų sąžinę ir giliausius įsitikinimus prievartaujančias ideologines nuostatas šeimos ir santuokos sampratos klausimais, neatsakingai ir nusikalstamai, nepaisydama šalies gyventojų interesų iš karto nestabdžiusi nelegalių imigrantų antplūdžio ir šitaip atvėrusi kelią masinei šalies kolonizacijai svetimšaliais, valdančioji koalicija šį požiūrį nuosekliai taiko ir valdydama pandemiją, tad užuot pradėjusi lygiateisį ir visavertį dialogą su visuomene, ji pirmiausiai taiko prievartinio valdymo strategiją bei iš jos kylančias dažnai nepagrįstų ir neveiksmingų suvaržymų priemones;
pandemijai valdyti taikomos priemonės turi valstybėje sukerojusios gelminės segregacijos požymius – tai milžiniškos ekonominės ir socialinės atskirties, nominaliai lygiateisių šalies piliečių pasidalijimo į pirmarūšių privilegijuotų ir antrarūšių bei iš esmės beteisių gyventojų grupes tiesioginis padarinys, kai iš tikrųjų besivadovaujanti visuomenės bei valstybės bendrojo gėrio sampratą neigiančia neoliberalia tariamai laisvos rinkos ideologija, valdžia visas, tarp jų COVID pandemijos keliamas, problemas sprendžia dominuojančių grupių naudai visada tai darydama silpnesniųjų grupių sąskaita.
Pažymime, kad ir minėtas Seimo sprendimas įpareigoti darbuotojus ir studentus testuotis savo, o ne darbdavių ar valstybės lėšomis, ne tik atspindi neoliberalizmo ideologinėmis dogmomis aklai besivadovaujančios valdančiosios daugumos ir jos sudarytos Vyriausybės principinę nuostatą visas valstybės problemas spręsti neturtingiausių ir finansiškai pažeidžiamiausių visuomenės grupių sąskaita. Šis sprendimas rodo valdžios mėginimą ir toliau tęsti nesąžiningą politiką kovos su COVID pandemija srityje. Antai, viešai yra deklaruojama, kad skiepijamasis nėra privalomas. Tačiau de facto sukuriamos jokios alternatyvos tokiam skiepijimui nepaliekančios sąlygos – minėtu Seimo sprendimu piliečiams užkraunama ekonominė ir socialinė našta veikia būtent kaip tiesioginis spaudimas skiepytis, sąmoningai vengiant privalomą skiepijimąsi įtvirtinančio reguliavimo.
Mūsų nuomone, valdančioji dauguma privalo sąžiningai pasirinkti vieną iš trijų kovos su pandemija strategijų ir atvirai apie savo pasirinkimą informuoti šalies piliečius:
arba įvesti privalomą reikalavimą skiepytis konkrečiai įvardytų profesinių grupių atstovams, numatant tiksliai apibrėžtas sankcijas už to reikalavimo nevykdymą ir atvirai paskelbti, kad Lietuva atsisako vykdyti jos atstovų palaikytą 2021 m. sausio 27 d. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliuciją 2361 (2021) „Vakcinos nuo COVID-19. Etiniai, teisiniai ir praktiniai aspektai“, kuriai pritarusios šalys įsipareigojo „užtikrinti, kad piliečiai būtų informuoti, jog skiepijamasis nėra privalomas, ir kad niekas dėl politinio, socialinio ar kitokio spaudimo nebus verčiamas skiepytis, jeigu to nenori“ (7.3.1. punktas), taip pat „užtikrinti, kad niekas nebus diskriminuojamas, jeigu nebus pasiskiepijęs dėl galimos rizikos savo sveikatai arba dėl to, kad nenori būti paskiepytas“ (7.3.2 punktas);
arba tęsti ligšiolinę, 2021 m. sausio 27 d. priimtai Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijai irgi prieštaraujančią kovos su COVID-19 pandemija politiką, grindžiamą neracionalius suvaržymus ir akivaizdžiai neefektyvius sprendimus sąlygojančios kovos su ja strategija, kurios esminis elementas ir svarbiausias tikslas yra siekis paskiepyti kuo daugiau piliečių taikant ,,meduolio ir lazdos“ metodą ir siūlant jiems negarbingas ir žeminančias finansines paskatas arba taikant įvairias paslėptas prievartos formas;
arba realiai ir sąžiningai įgyvendinti neprievartinio skiepijimo strategiją suteikiant piliečiams galimybę vietoje skiepijimosi pasirinkti reguliarų testavimą dėl Covid-19 viruso bei kitas veiksmingas apsaugos formas ir neapkraunant šių priemonių įgyvendinimo našta finansiškai pažeidžiamiausių visuomenės grupių;
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes Nacionalinis susivienijimas ragina Lietuvos Respublikos Prezidentą:
Imtis moralinės ir politinės lyderystės kovoje su COVID-19 pandemija.
Siekiant apsaugoti plačias piliečių grupes nuo nepakeliamos finansinės arba socialinės naštos ir jaučiant pareigą padėti valdantiesiems kuo anksčiau pripažinti padarytas klaidas ir pradėti ieškoti efektyvaus COVID-19 valdymo kelio, vetuoti 2021 m. spalio 19 d. priimtą įstatymą XIVP-912(2) pasiūlant Vyriausybei ir Seimui nekeisti esamos testų finansavimo tvarkos paliekant galimybę ją peržiūrėti kai bus suformuluota nauja kovos su pandemija strategija ir surasti optimaliausi jos valdymo būdai bei priemonės.
Imtis iniciatyvos sutelkti geriausių COVID-19 valdymo priemonių paieškoms visiems požiūriams šiais klausimais atstovaujančius sveikatos apsaugos srities profesionalus, pilietinių sambūrių ir politinių jėgų atstovus, kurie būtų pasiruošę ir gebėtų parengti veiksmingą kovos su pandemija strategiją ir ligos valdymo priemones, turinčias laiduoti visuomenės ir šalies piliečių sveikatos interesų ir kiek įmanoma mažesnių, pamatinių pilietinių laisvių bei teisių nesiaurinančių visuomenės viešojo gyvenimo ir veiklos ribojimų be suvaržymų optimalią dermę.
Pradėti realiai įgyvendinti idėją burti piliečių Nacionalinę Asamblėją kaip viešųjų diskusijų gyvybiškai svarbiais tautos ir valstybės klausimais visuomeninį organą, kurio uždavinys būtų ieškoti kelių ir būdų įveikti visapusišką ir vis gilėjančią nomenklatūrinės-oligarchinės santvarkos sukeltą egzistencinę Lietuvos valstybės krizę, kurios viena akivaizdžiausių apraiškų yra ir šaliai vadovaujančių politikų bei dabartinės Vyriausybės negebėjimas valdyti COVID-19 pandemijos.
Cheikh Dieng | lecourrier-du-soir.com | 2021 spalio 22 d.
Ispanijos vyriausybė pasiruošusi vykdyti baudų, surinktų pirmosios Nepaprastosios sanitarinės padėties metu, grąžinimą Konstituciniam Teismui praėjusį rugsėjį paskelbus, kad Nepaprastoji padėtis buvo prieštaraujanti konstitucijai.
Piliečiai, nepritariantys Nepaprastajai sanitarinei padėčiai, Ispanijoje ką tik iškovojo pirmąją pergalę. Ir tai įvyko praėjus mėnesiui po Konstitucinio Teismo verdikto, kuris praeitą rugsėjį Nepaprastąją padėtį paskelbė prieštaraujančia konstitucijai. Tad šis Teismas pareikalavo vyriausybės grąžinti piliečiams visas baudas, kurios jiems buvo paskirtos.
Ir ši priemonė jau įsigaliojo, kaip spalio 22 d. patvirtino portalui Lecourier-du-soir.com keletas medijų, su kuriomis buvo konsultuojamasi. Taigi, remiantis informacija, pateikta ispanų medijos El.Diario.es, socialistų vyriausybė, vadovaujama Pedro Sanchez‘o pareikalavo, kad būtų sudaryta darbo grupė minėtų baudų grąžinimo vykdymui.
Tą pačią informaciją patvirtino kitas žiniasklaidos šaltinis, Estenerife.com, pateikęs daugiau detalių apie baudas, kurios bus grąžintos. Taigi, šio šaltinio duomenimis, nuo 2020 kovo 14 dienos, datos, kai Ispanijoje įsigaliojo pirmoji Nepaprastoji padėtis, piliečiams buvo paskirtos 1 142 127 baudos.
Tarp regionų, kur paskirta daugiausia baudų, yra Madrido (184 517) ir Andalūzijos (195 986). Bet ir kitose šalies dalyse daug Nepaprastajai padėčiai nepaklūstančių piliečių patyrė sankcijas. Pavyzdžiui, Navaroje bus grąžinta 12 500 baudų. Kastilijos ir Leono regione bus grąžintos 59 299 baudos, tuo tarpu Gvadalacharoje tik 3 971.
Atrodo, kad Ispanija yra vienintelė šalis Europos Sąjungoje, kur Nepaprastąją padėtį Konstitucinis Teismas paskelbė prieštaraujančia konstitucijai, užbaigdamas sprendimą reikalavimu grąžinti visas tuo laikotarpiu valstybės surinktas baudas. Ar paseks Ispanijos pavyzdžiu kitos šalys? Tai yra klausimas!
Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas
Buvęs premjeras Saulius Skvernelis su bendražygiais paskelbė kursiantis naują partiją „Vardan Lietuvos“. Politologai sutartinai vertina, kad naujoji partija turės neblogas perspektyvas, gali atimti daug balsų iš esamų kairiųjų partijų ir patekti į Seimą. Nekeista, juk Skvernelis yra žinomas ir įtakingas politikas. Pirmosios apklausos parodė, kad ši partija galėtų rinkti iki 7 procentų balsų. Projektas tad vertas aptarimo: tiek motyvų, tiek būsimos pasaulėžiūros.
Motyvai: Įvairovė ir dotacijos
Pats Skvernelis ir jo naujosios komandos nariai visur skelbė, kad išėjo iš valstiečių frakcijos nesutapus vertybinėms nuostatoms. Visgi kelios aplinkybės verčia manyti kitaip. Pirmoji, išėjusiųjų pažiūrų įvairovė. Tiesa, kad su Skverneliu išėjo liberaliausi LVŽS frakcijos politikai, kuriems besigryninanti konservatyvi valstiečių linija nebetiko. Tačiau kartu išėjo ir keli visiškai konservatyvūs politikai, kaip Rima Baškienė ar Zenonas Streikus, kuriems – jeigu sprendimą lemtų pažiūros – kaip tik labiausiai nepakeliui būtų su Skverneliu, o ne su Karbauskiu. Nieko keista, kad jau dabar naujoje frakcijoje vieni kalba apie laisvą balsavimą vertybiniais klausimais, o pats Skvernelis priverstas tai paneiginėti. Ne pažiūros lėmė šį išėjimą.
Kitas svarbus momentas – valstybės dotacija. Pagal Kirkilo partijai praėjusią kadenciją pritaikytą naują tvarką, naujai sukurta partija gali gauti valstybės dotaciją, jeigu turi frakciją Seime. Kaip tik šia tvarka ir pasinaudos Skvernelis. Naujoji partija, jeigu bus įkurta, gaus kelis šimtus tūkstančių į metus – užtektinai, kad rinkimų biudžetais lygiuotųsi į senąsias partijas. Jeigu yra galimybė, būtų nuodėmė nepakelti po kojomis gulinčių pinigų, tiesa?
„Tautinė partija“
Komentuodamas būsimos partijos pažiūras Skvernelis teigė: „Yra pakankamai daug politinių jėgų, kurios deklaruoja kairiąsias pažiūras, bet mūsų išskirtinis dalykas bus tai, kad vis dėlto mes akcentuojame tikrai kairiosios pakraipos socialinę ekonominę politiką. Kalbant apie vertybinius pagrindus, apie valstybę, apie valstybės pagrindinius atributus, konstitucinius elementus, iš tikro, esame tautinių pažiūrų, nacionalinės valstybės šalininkai“. Nuostabu, kai politikų kalbas galima įvertinti pagal jų darbus. Tad pažiūrėkime, kiek Skvernelio politika „kairioji“ ir kiek „tautiška“.
Galima skirti tris pagrindinius, daugiausiai dėmesio žiniasklaidoje, ginčų visuomenėje ir Seime sulaukiančius politinio „tautiškumo“ aspektus: tai kalbos, istorijos ir sienų apsaugos politika. Kalbos politikoje jautriausias yra dešimtmetį keliamas asmenvardžių rašymo pasuose klausimas.
Ne tik Tomaševskis, bet ir Kubilius su Kirkilu ilgai ir aktyviai mėgino „prastumti“ rašymą pasuose nevalstybine kalba vietoje valstybinės, bet vis nesėkmingai. LVŽS atėjo į Seimą nešini TALKOS už valstybinę kalbą projektu, prie kurio patys tiesiogiai prisidėjo. Projekto esmė: pasuose palikti įrašus valstybine lietuvių kalba, bet leisti papildomų įrašų skyriuje rašyti ir kita norima kalba.
Tam pritaręs Konstitucinis ir Vyriausiasis administracinis teismas, tai sėkmingai veikia Latvijoje, Lenkijai jai pastabų neturi. Tačiau būtent S. Skvernelis ėmėsi lobinti Kubiliaus ir Kirkilo poziciją, surinko beveik pusės Seimo parašus už naują projektą, pats balsavo už jį ir agitavo kitus. Skverneliui nepavyko, bet galutinis rezultatas – klausimas liko įšaldytas ir nukeltas šiai kadencijai, LVŽS per jį netesėjo savo rinkiminių pažadų.
Istorinės atminties srityje jautriausias buvo Vyčio arba kalvelės Lukiškių aikštėje klausimas. Kultūros ministerijai su Vilniaus savivaldybe stumiant A. Labašausko „kalvelę“, Seime parengtas ir pirmą balsavimą praėjo įstatymo projektas, įpareigojantis Lukiškėse statyti Vyčio monumentą ir tuo pabaigiantis ginčus šia tema.
Tačiau būtent Skvernelio vyriausybė tada neformaliai užblokavo tolesnį įstatymo svarstymą, žadėdama valstiečiams išspręsti šį klausimą be naujo įstatymo. Pažadas nebuvo ištesėtas, Vyčio iki šiol nėra, tiesa, Seimo kadencijos pabaigoje visgi pavyko priimti tam įpareigojančią įstatymo pataisą. Tačiau ne dėka Skvernelio, o jam trukdant.
Galiausiai Skvernelio tautinė pasaulėžiūra atsiskleidė per Europą sukrėtusią migrantų krizę. Kai pati prisikvietusi nelegalų Angela Merkel kreipėsi į ES šalis prašydama dalintis juos pagal kvotų sistemą, Saulius Skvernelis neprieštaravo, o Dalia Grybauskaitė skubėjo sutikti. Jokios principinės kovos ir bent pasisakymo, apie Merkel politikos ydingumą iš premjero ar jo užsienio reikalų ministro nebuvo.
Dar daugiau, 2018 metų gruodžio 4 dieną Seime valstiečiai, įskaitant patį Saulių Skvernelį, pritarė Lietuvos prisijungimui prie Jungtinių tautų Migracijos pakto, kuris revoliucingai trina ribas tarp legalios ir nelegalios migracijos, skelbdamas migraciją kone žmogaus teise. Skvernelio „tautiškumas“ neturi jokios išraiškos jo politiniuose sprendimuose.
„Kairiosios pakraipos ekonominė politika“
Kitas Skvernelio akcentuotas dalykas – jog partija būsianti kairioji ekonomiškai. Nors ši tezė nuolat kartojama, kairioji ši partija tikrai nebus. Skvernelio vyriausybėje finansus tvarkė visiškai neoliberalus ministras, o pats Skvernelis laikėsi stambųjį kapitalą ginančių pozicijų.
Mokesčių politikoje jo pagrindinis pėdsakas buvo reforma „milijardas – milijonui“, įvedusi butaforinį progresyvumą, tačiau iš tiesų mažinusi mokesčius vidurinei klasei ir daugiau uždirbantiesiems, reikšmingai mažinusi ir taip mažas biudžeto įplaukas. Po Skvernelio pralaimėjimo prezidento rinkimuose nuo reformos atsitraukta.
Priešingai pasielgta darbo kodekso klausimu. Patekę į Seimą kritikuodami darbo santykius radikaliai liberalizuoti norėjusius socdemus, patys valstiečiai iš esmės paliko galioti socdemų darbo kodeksą, neturėjusį jokio palaikymo visuomenėje. Valstiečiai tai padarė nusiplaudami rankas, neva balsuos už tai, kam pritars Trišalė taryba. Tačiau šioje taryboje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovas palaikė darbdavių atstovus ir buvo priimami darbdavių siūlomi sprendimai. Iš esmės būtent Skvernelio vyriausybė yra atsakinga už darbo kodekso liberalizavimą.
Dažnai ekonominis kairumas ir „jautrumas“ siejamas su didinamomis pensijomis, ką Skvernelis iš tiesų darė. Tačiau tai ne pažiūrų, o sveiko proto klausimas. Jeigu šalyje yra skurstantis pensininkų sluoksnis, o biudžete užtenka pinigų, didinti pensijas yra savaime suprantama nepriklausomai nuo pažiūrų, išskyrus nebent socialdarvinistines, kaip Andriaus Kubiliaus. Sauliaus Skvernelio valdyme nebuvo nieko kairiojo ekonomiškai.
Apibendrinimas
Saulius Skvernelis klaidina visuomenę, kalbėdamas apie būsimos partijos pažiūras. Klaidina, nes žino, kad jo rinkėjai nori tai girdėti. Lietuvos visuomenė konservatyvi vertybiškai ir kairioji ekonomiškai. Saulius Skvernelis – priešingai – gana kairysis vertybiškai ir liberalus ekonomiškai. Jo rinkėjų bazė, žiūrint į prezidento rinkimų rezultatus, yra daugiau senjorai, mažiau uždirbantys asmenys, sovietmečio besiilginti (Sniečkaus „tautinį komunizmą“ galimai idealizuojanti) visuomenės dalis. Jiems ir skirta ši pasaka, apie kairiąją, bet tautišką partiją.
Bioprotas sukūrė kuokelį ir piestelę, kiaušidę ir sėklidę. Kodėl? Manau, kad ne dėl smalsumo, o dėl įvairovės ir išlikimo sistemingai kintant. Juk skirtingų genomų jungtis sukuria naują genetinę kokybę, kuri aplinkiniams, norintiems ja pasinaudoti parazituojant, būtų ne tokia pažini ir prieinama.
Tuo pačiu nauja hibridinė esybė, kurioje užkoduotas lytinis požymis, išlieka savita, galinti toliau tęsti rūšinę egzistenciją. Nenutrūkstamoje gyvybės grandinėje (kol neįvyksta kataklizmų) bioprotas prislėptai, bet patikimai įlydė lytinį potraukį, kad gyvybės kitimas ir vystymasis nesustotų.
Žinoma, genų grumtynėse dėl viršenybės neapsieinama ir be suluošinimų – Gamtos klaidų. Apmaudu, kad pats išradingiausias kūrėjas – Gyvoji gamta – kartais suklysta, palikdama individo genome tam tikrą betvarkę.
Bet klaidų pasitaiko visur. Kosminis Protas kartais taip pat suklysta, pasiųsdamas kokį nors asteroidą į gyvybės pilną planetą, ir…
Kaip Homo sapiens derėtų elgtis su gamtos klaidomis?
Manau, objektyviai, t.y. nei smerkiančiai, nei pagarbiai. Tiesiog normaliai. Su tuo, kas ne žmogaus valios padarinys, mes privalome elgtis kaip su objektyvia tikrove – teisingai. (Teisingumas yra tiesos brolis, o tiesa – objektyvios tikrovės reali subjektyvioji raiška.)
Ar socialinėje aplinkoje (žmonių bendrabūvyje) mes turėtume visus Gamtos suklydimus pabrėžtinai sugrupuoti: daunų bendruomenė, imbecilų bendruomenė, homoseksualų bendruomenė, liliputų bendruomenė ir pan.
Mano giliu įsitikinimu toks pabrėžtinas žmonių grupavimas pagal Gamtos atsitiktinius padarinius, išskiriant juos iš bendruomeninės daugumos nėra humaniškas. Kažkaip profašistiškai atrodo daugialytiškumo ideologija, Gamtos klaidas supriešinanti su norma taip, kad atrodytų, jog jos atsirado žmogaus valia.
Privačiame gyvenime asmuo su intelektinės brandos sulaukusiais asmenimis sutartiniais pagrindais lai bendrauja kaip nori. Čia nereikia jokio teisinio reguliavimo. Tačiau viešajame gyvenime mums derėtų laikytis gamtiniais dėsningumais pagrįstos tvarkos: asmenį turintį lytinių anomalijų, kuris turi daugiau moteriškų požymių, priskirti moteriškai lyčiai, turintį daugiau vyriškų požymių – vyriškai lyčiai.
Koks racionalus grūdas anomaliją sureikšminti taip, kaip dėsningumą? Mūsų protėviai – pradžiatikiai vadovavosi tokia išmintimi: „Kiekvienam šventa tai, kas lemta, tačiau nelemta eiti prieš Gamtą.“
Demonstracijas galėtų organizuot ne tik homoseksualai, bet ir liliputai, reikalaudami, kad laiptai būtų konstruojami pagal jiems patogiausią pakopų aukštį, žmones su Dauno sindromu galėtų į gatves išvesti jų artimieji, reikalaudami, kad jiems būtų patikėtos medikų, lakūnų ir visos kitos profesijos, primityviai skelbiant, kad visi lygūs.
Jeigu pati įtakingiausia pasaulio institucija, „naikindama“ lyčių skirtumus, nuspręstų, jog sutuoktiniai vaikus turi gimdyti (ar bent maitinti krūtimi) pakaitomis, to visvien nebus. Tai ar prasminga apsimetinėti kvailiais ir šokti pagal „aukso veršio“ bliovimą vien dėl to, kad europinė civilizacija pagimdė pinigų kultą ir labai mažo individų skaičiaus rankose susikaupė didžiuliai finansiniai ištekliai, jų tvarkymui atitrūkus nuo gausių intelektinių išteklių, priklausančių didžiajai žmonijos daliai.
Finansinės galimybės ne pagal intelektines galimybes visą europinės civilizacijos žmoniją stumia į nebūtį.
Vilniaus universitetas paskelbė ėmęsis ideologiniu pagrindu keisti lietuvių kalbą, kad toji taptų lyčiai neutrali, kitaip tariant, kad joje mažėtų prigimtinė vyriškos ir moteriškos lyties skirtis, kol galop visai išnyktų. Šitaip žmonių sąmonėje turėtų išnykti ir gamtos lytiškumas, taip pat ir gamtinės reprodukcijos nuovoka. Lietuvoje konstitucinis Žalimas, paniekinęs juridinį sveiką protą, jau buvo išaiškinęs, kad šeima esanti lyčiai neutrali, kitaip tariant, niekaip nesisiejanti su vyro ir moters sąjungos kildinama nauja gyvybe. Tačiau tam požiūriui įtvirtinti reikalinga ir nauja kalba, o su ja ir – naujas žmogus.
Rimvydas Petrauskas į istoriją įeis kaip rektorius, kurio vadovaujamas Vilniaus universitetas pasuko į lietuvių kalbos ir valstybingumo naikinimo kelią. Stasio Žumbio nuotr
Universiteto diegiama orveliškoji naujakalbė yra ideologinis naujojo žmogaus kūrimo įrankis, turintis kuo greičiau keisti „atgyvenusį”, su pažanga „nespėjantį” pasaulėvaizdį ir pasaulėjautą, kuri dar vis puoselėja prigimtinę genetinę vyro ir moters skirtį, o gyvenamajame pasaulyje niekaip negali užmiršti evangelinių tiesų, taip pat ir Žmogaus teisių deklaracijoje iškeltos nelygstamos motinystės svarbos.
Neigiant dviejų lyčių tikrovę ir įtvirtinant daugialytiškumo, keistalytiškumo, o tiksliau – norimais lytiniais tapatumais programuojamo belytiškumo supratimą, būtina peržengti „kalbinę binarinę (moters ir vyro lyties ir gramatinės giminės) sistemą”. „Gairėse” nurodoma, kad bendraujant žodžiu ir raštu jau reikia „kreiptis taip ir vartoti tokias giminės formas ar jų atitikmenis, kokius renkasi pats žmogus”. Tačiau kalbos gramatinė sistema nesiduoda taip lengvai nulaužiama – gairių kūrėjai taip ir nepasiūlo jokių kitų giminių, kurios tiktų jau dabar prikurtiems ir programuojamiems ar tik ne 70-dešimčiai keistųjų lytinių tapatumų. Nesvarsto pažangieji gairininkai ir klausimo, o kaip laiduoti teises daugumos lietuvių, kurie nori būti vadinami vyrais ir moterimis, kur jiems skųstis įsižeidus dėl naujųjų kreipinių? „Gairių” kūrėjams tokios problemos nė motais – jose tesiknaisioja „atsilikėliai”, nesuvokiantys „pažangos” vyksmo. Jie pagrįstai įsitikinę, kad visas tokias problemas jų, tad „pažangos” bei naujojo lytiškumo, naudai „išspręs” konstitucinis Žalimas ir politinis valdantysis elitas.
„Gairėse” aiškiai teigiama, kad naujakalbės kūrimas yra ideologinis apsisprendimas, kitaip tariant, grindžiamas tam tikros ideologijos. Atrodytų, kas jau kas, o universiteto gairininkai profesoriai turėjo bent keliais sakiniais nusakyti ir esminius tos naujosios ideologijos bruožus. Mokslininkams derėjo apšviesti nesusipratusią publiką paaiškinant, kuo ta ideologija vertinga, teisinga, kokios mokslinės ar „demokratinės” tiesos ją palaiko, kaip ji pasitarnaus bent jau „gerovės valstybei” kurti. Tačiau apie tai nė žodžio. Kukliai nutylėta ir pati ideologija. Kodėl bijota pasakyti, kad mes, Vilniaus universiteto vadovai ir profesūra, diegiame genderizmo ideologiją ir nepakęsime jokių abejonių tos ideologijos „šviesa ir tiesa”, kad ir kokiais gamtamoksliniais, kultūrantropologiniais, psichiatriniais ar filosofiniais argumentais naujosios ideologinės „tiesos” būtų paneigiamos. Naujojo lytiškumo ideologija laikosi nuostatos, kad svarbiausia žmogui yra ne biologinė, o socialinė lytis, kitaip tariant, sociokultūriniai lytiniai vaidmenys, kuriuos galima keisti pagal poreikius ar madą. Siūloma „pažanga” – galutinis išsilaisvinimas iš biologinių gamtos „pančių”, o tiksliau – iš biologinio gyvybės reprodukcijos ciklo. Pirminė užduotis – naujakalbe ir juridika perkurti socialinius santykius ir žmogaus sąmonę taip, kad jis jau niekaip negalėtų apsispręsti dėl savo lyties, o viešumoje galėtų kalbėti tik kaip belytė ar keistalytė būtybė. Kaip tik tokia ir reikalinga techninės bei technologinės sistemos valdomai vakariečių visuomenei – juk technika ir ją valdantys algoritmai yra belyčiai, tačiau galintys programuoti įvairiausius „lytiškumus” ir jų teikiamų malonumų rinkas.
Ką reiškia galutinis išsilaisvinimas iš vyro ir moters skirties ir „biologinių pančių”? Visuotinį bergždumą, tačiau sykiu – politinį ir kultūrinį bergždžiųjų valdymą. Genderizmas yra bergždžiųjų ideologija.
Bergždiesiems nereikia laisvintis iš „vaisingumo pančių” – jie iš prigimties, o dalis ideologiškai, jau laisvi. Juk genderizmo išpažinėjai mergaitėms ir moterims siūlo ne baimintis abortų, o jais didžiuotis, nes jie liudija moters „laisvumą” ir „pažangumą”.
Genderizmas yra perdėm ateistinė, prieš krikščionybę nukreipta, ideologija, kurios vienas didžiausių priešininkų yra Šventraščiuose įtvirtinta pasaulio kilmės ir raidos, taip pat vyro ir moters šeimos bei naujos gyvybės šventumo samprata. Įvairiose vadinamojo demokratinio pasaulio šalyse vis labiau stiprėja genderistų spaudimas Bažnyčiai atsisakyti evangelinių tiesų, pripažinti, laiminti ir šventinti keistalyčių sąjungas, laikant jas šeimomis. Imami persekioti piliečiai, drįstantys socialiniuose tinkluose ar viešumoje cituoti Šventraščio sakinius apie mirtinas nuodėmes, Sodomą ir Gomorą bei kitus politiškai „nekorektiškus” dalykus.
Teologiniu požiūriu genderizmas yra satanistinė ideologija, nesvarbu, kad įvyniota į šėtoniškai gundančius „laisvės”, „pažangos”, „tolerancijos” popierėlius. O politologiniu – totalitarinė. Totalitarizmo bruožai būdingi visuotinai genderizmo diegimo praktikai – prievartinis „naujojo žmogaus” kūrimas, pasitelkiant pasaulinių institucijų ir valstybių visapusišką juridinį terorą, atsiejant tėvus nuo vaikų auklėjimo, kriminalizuojant abejones „genderizmo tiesomis”, arši kova su Bažnyčia. VU naujakalbės kūrimas yra neabejotina „minkštoji” tokio teroro apraiška.
Paskelbtosios „Vilniaus universiteto lyčiai jautrios kalbos gairės” sumanytos ir kaip veiksmingas dėstytojų ir mokslininkų perauklėjimo įrankis, kuris įteikiamas susipratusiems studentams aktyvistams, kurie jau skatinami pranešti „kur reikia” apie pasitaikysiančius nukrypimus nuo tų gairių. Suprantama, kad „gairėmis” galima dėstytojus šantažuoti – jokių krikščioniškų tiesų, jokio su naujojo lytiškumo „tiesomis” nesuderinamo mokslo bei filosofijos.
O kad aktyvistai nesijaustų ir nesiskųstų neva diskriminuojami dėl „pažangumo”, dėstytojai turės juos ir įvertinti kuo geriausiai. Universiteto vadovas istorikas Rimvydas Petrauskas ir jo komanda žino, ką daro.
Apgailėtina, kad į Lietuvių kalbos naikinimo ir naujosios totalitarinės ideologijos diegimo darbą aktyviai įsijungė kaip tik VU filologų profesūra, tad dera ją išvardyti: profesoriai Jurgis Pakerys, Loreta Vaicekauskienė, Natalija Arlauskaitė, padedami dr. Vuko Vukotičiaus ir filosofijos doktorantės Akvilės Giniotaitės, matyt, padėjusios profesoriams geriau susigaudyti naujojo lytiškumo subtilybėse.
Dar labiau apgailėtina, kad profesūros veiklos gaires nustatinėjo ir naujakalbės kūrimo programą konsultavo būrelis jokia akademine veikla nepasižymėjusių jaunųjų Viešosios įstaigos „Įvairovės ir edukacijos namai” aktyvistų, jau sukaupusių patirtį diegti gerai finansuojamas belytiškumo ir keistalytiškumo programas darželiuose bei mokyklose. Tad Lietuvių kalbos, o su ja ir valstybingumo naikinimo „VU gairės” netrukus turėtų apsireikšti ir švietimo sistemoje.
Autorius yra teisininkas, Nacionalinio susivienijimo Socialinių reikalų komiteto pirmininkas
