Tamás Orbán
Europos Komisijos vadovė bandė apšmeižti visus kritikus, teigdama, kad „ekstremistų sąmokslo teoretikai“ nori „perrašyti istoriją“, kai prašo jos vykdyti Europos Teisingumo Teismo (ETT) sprendimą.
Kartu su ketvirtadienio balsavimu dėl nepasitikėjimo, pirmadienį, liepos 7 d., įvyksiančios parlamentinės diskusijos ilgam įsimins Europos Parlamento istorijoje. Ne todėl, kad balsavimas turėtų realių galimybių laimėti ir nuversti Komisiją – net tie, kurie jį inicijavo prieš prezidentę, netikėjo tokios baigties, – bet todėl, kad jis atvėrė plyšius griūvančios U. von der Leyen „imperijos“ sienose. Imperijos, kurią ji, be abejo, bandys sutvirtinti dar autoritariškesniais metodais po šios dienos, tačiau bent akimirkai visa Europa galėjo pamatyti, jog karalienė buvo nuoga.
Kaip jau esame anksčiau rašę, siūlymą pareikšti nepasitikėjimą U. von der Leyen pateikė 75 europarlamentarai, daugiausia nacionaliniai konservatoriai iš ECR, PfE ir ESN frakcijų. Tai pirmas kartas per daugiau nei dešimtmetį, kai kam nors pavyko surinkti reikiamą parašų skaičių, kad būtų pradėta tokia procedūra.
Savo pasisakymuose europarlamentarai pirmiausia rėmėsi ETT sprendimu prieš Komisijos vadovę dėl „Pfizergate“ skandalo. Nepaisant teismo sprendimo, ji vis dar atsisako paviešinti savo trumposiomis žinutėmis apsikeistą susirašinėjimą su „Pfizer“ generaliniu direktoriumi Albertu Bourla, per kurį buvo deramasi dėl didžiausio daugiau nei dešimties vakcinų dozių pirkimo kiekvienam Europos piliečiui. Tai kitaip žinoma kaip „didžiausias korupcijos skandalas žmonijos istorijoje“.
Be „Pfizergate“, pasiūlyme taip pat minimas neteisėtas kišimasis į nacionalinius rinkimus per šališką socialinių tinklų cenzūrą pagal DSA reglamentą bei „neteisėtas nepaprastosios padėties išlygų taikymas“, siekiant apeiti Parlamentą ir paspartinti 150 milijardų eurų vertės bendrą paskolomis finansuojamą perginklavimo schemą „SAFE“, dėl kurios Europos Parlamentas praėjusį mėnesį vienbalsiai nusprendė paduoti Komisiją į teismą.
„Nedemokratinis sprendimų sutelkimas Europos Komisijos pirmininko rankose prieštarauja stabdžių ir atsvarų sistemos principams“, – savo įžanginėje kalboje aiškino Rumunijos EP narys ir buvęs teisės profesorius Gheorghe Piperea (ECR), šio pasiūlymo autorius. „Žmonių balsas aiškus. (…) Mes buvome išrinkti tam, kad išvalytume šį Parlamentą. Kaip sakė Churchillis, tai yra pabaigos pradžia.“
„Antivakseriai“ ir „Putino apologetai“: meistriškas manipuliavimas sąmone
U. von der Leyen stojo prieš Parlamentą su menku pranašumo jausmu, žinodama, kad nėra jokių šansų, jog konservatoriams pavyks pasiekti dviejų trečdalių daugumą, reikalingą jai nuversti. Tai yra, jei balsavimas apskritai įvyks. Parlamento šaltiniai teigė, kad prezidentūra patiria didžiulį spaudimą, siekiant priversti signatarus atsiimti savo paramą pasiūlymui, ir tereikėtų vos keturių europarlamentarų, kad balsavimas būtų atšauktas iki ketvirtadienio.
Vis dėlto von der Leyen atsivedė visą Komisijos kolegiją į Strasbūrą – tiek dėl emocinės paramos, tiek kaip politinę žinutę: balsuokite prieš mane, ir kris visi 27 komisarai, įskaitant tuos, kuriuos paskyrė jūsų vyriausybės, – ir kaltė teks jums.
Savo kalbą ji pradėjo ne aptardama dokumente keliamus klausimus, bet iškart bandydama delegitimizuoti pasirašiusius pasiūlymą europarlamentarus.
„Tai sena ekstremistų strategija: visuomenės skaldymas ir pasitikėjimo demokratija ardymas melagingais kaltinimais dėl rinkimų kišimosi bei bandymais perrašyti istoriją, kaip Europa sėkmingai kartu įveikė pasaulinę pandemiją“, – sakė von der Leyen.
„Čia yra pasirinkimas: galime sekti p. Piperea į jo sąmokslo teorijų pasaulį, į tariamai klastingus planus, kuriuos, jo žodžiais tariant, rezga ‘Briuselis’, arba galime tai aiškiai pavadinti tuo, kas tai yra: dar vienu grubiu bandymu kiršinti mūsų institucijas, supriešinti proeuropines, prodemokratines jėgas šiame Parlamente. Ir mes niekada neturime to leisti.“
Pademonstravusi aukštos klasės meistrišką manipuliuojant sąmone, Komisijos vadovė ėmė pasakoti „tikrąją pandemijos istoriją“. Nuo pirmųjų vaizdų, kai „naktimis Bergame važinėjo kariniai sunkvežimiai, pilni mirusiųjų kūnų“, iki, jos žodžiais, „įspūdingų politinių ir mokslinių pasiekimų“, leidusių sukurti „gyvybes gelbstinčias vakcinas“ ir „skaitmeninius sertifikatus“, kurie esą užbaigė pandemiją.
„Tai yra solidarumo Europa, kurią myliu, o ekstremistai – nekenčia!“ – pareiškė von der Leyen. „Ir tai yra tikroji pandemijos istorija. Turėtume ja didžiuotis ir niekada neleisti ekstremistams perrašyti istorijos.“
Įtampa salėje augo nuo pat pradžių. Šiuo momentu dešinėje salės pusėje pasigirdo garsūs šūksniai „Melagė!“ ir švilpimas, tapę tokie garsūs, kad Komisijos vadovė nebegalėjo tęsti kalbos, o Parlamento pirmininkei prireikė geros minutės, kad nuramintų triukšmaujančią publiką. Tačiau net ir ši nedidelė akistata paliko akivaizdų pėdsaką von der Leyen, kuri, regis, niekada neįsivaizdavo savęs tokioje pozicijoje – visa jos ankstesnė pasitikėjimo savimi laikysena išgaravo akimirksniu.
Kalbant apie konkrečius „Pfizergate“ kaltinimus, ji teištarė, kad „žinoma“, ji buvo „ryšyje su svarbiausiomis“ kompanijomis, tačiau nieko slapto nesiderėjo, o teiginiai, esą sutartys yra netinkamos, esą yra „tiesiog neteisingi“. Vis dėlto ji nė nebandė paliesti „dramblio salėje“ – ETT sprendimo. Jei von der Leyen tikrai yra ta skaidrumo čempionė, kokia save laiko, tai kodėl atsisako paviešinti žinutes net po to, kai aukščiausias Europos teismas įpareigojo ją tai padaryti?
Galiausiai ji baigė kalbą svarbiausia savo žinute – raginimu stoti prieš jos įsivaizduojamus Europos priešus:
„Esame įžengę į laikotarpį, kai vyksta kova tarp demokratijos ir neliberalių jėgų (…) kurias remia lėlininkai Rusijoje ir kitur.“
Jos sprendimas, kaip išgelbėti Europą nuo šio „sąmokslų kurstomo judėjimo – nuo antivakserių iki Putino apologetų“, anot von der Leyen, yra paprastas: tęsti tai, ko, jos nuomone, labiausiai nori europiečiai, t. y. ginti „Europos vertybes“. Kitaip tariant, ruoštis dar didesniems valdžios koncentravimo veiksmams kovos su „ekstremizmu“ vardan demokratijos vardu.
„Ursulos koalicijos“ pabaiga?
Von der Leyen kalba sulaukė nerangios stovimos ovacijos iš jos pačios EPP grupės, bet šios nariai greitai atsisėdo, pamatę, kad jie – vieninteliai tai darantys. Ne be reikalo – šis momentas atvėrė ir giliausius konfliktus tarp centro kairės „Ursulos koalicijos“ partijų, kurios buvo pasiruošusios plėšyti viena kitą per tolimesnę diskusiją.
„Pone Weberi, būsiu labai aiški – ši nepasitikėjimo iniciatyva yra tiesioginis jūsų visiškai klaidingos strategijos rezultatas“, – sakė Iratxe García, socialistų S&D frakcijos pirmininkė, kreipdamasi į EPP lyderį. Ji apkaltino jį per pastaruosius metus bendradarbiavimu su „kraštutine dešine“ ECR bei kartais su PfE, nors vadinamoji „centro dešinė“ daugiau kaip 90 proc. atvejų vis tiek balsuoja kartu su kairiaisiais.
„Kaip galite ginti ES, jei bendradarbiaujate su tais, kurie neigia klimato kaitą, puola Darbotvarkę 2030, niekina mokslą, tyli apie moterų teises, gina nacizmą ar siejasi su Putinu ir Netanyahu, norėdami sugriauti tarptautinę teisę ir sunaikinti Ukrainą bei Gazą?“ – García kalbėjo be perstojo.
Tada ji atsigręžė į Komisijos vadovę. „Ir jūs, ponia von der Leyen, nežiūrėkite į šalį“, – kone rėkdama tęsė García, apkaltindama prezidentę šališkumu dėl „greenwashing“ įstatymų, kurių projektus ši neseniai atsiėmė, patirdama EPP spaudimą. „Jeigu dar kartą sulaužysite savo pažadą, žinokite, kad socialdemokratai vadovaus pasipriešinimui.“
Aštrus nusistatymas prieš EPP buvo juntamas ir kitose kairiosiose grupėse, tokiose kaip liberalų „Renew“ bei žaliųjų, kurie įspėjo von der Leyen, kad ji turi „pasirinkti“, su kuo dirbti: su EPP, kuris kartais išduoda principus kraštutinei dešinei migracijos ir klimato klausimais, ar su kairiaisiais, kurie, jų nuomone, vieninteliai dar atstovauja demokratijai.
Savo ruožtu konservatorių partijos, atrodo, ganėtinai mėgavosi matydamos „sprogimą“ kairiųjų stovykloje, nors jų kalbos buvo rimtos ir mažiau dramatiškos.
„Europa nusipelno geresnės ateities nei tylėjimas, neaiškūs susitarimai ir biurokratinis autoritarizmas“, – sakė „Patriotų“ atstovas Fabrice Leggeri, buvęs „Frontex“ vadovas, pabrėždamas, kad jo frakcija balsuos už nepasitikėjimą kaip „atsakomybės aktą“.
„Mūsų Europa – tai laisvių Europa: Europa, kuri gerbia tapatybę, suverenitetą ir demokratinį pasirinkimą; Europa, kuri saugo, kuria ir klausosi, o ne primeta“, – kalbėjo Leggeri. „Žmonėms nereikia visagalės Komisijos; jiems reikia Europos, su kuria jie galėtų tapatintis.“
Tik ECR atrodė kiek susvyravusi dėl balsavimo už nepasitikėjimą. Jos bendra-pirmininkas Nicola Procaccini kalbą pradėjo kone atsiprašydamas už savo kolegą Piperea, kad šis inicijavo pasiūlymą. Jis greitai paaiškino, jog du trečdaliai ECR tai laiko „klaida“, kuri tik sugrąžins EPP į tradicinę sąjungą su kairiaisiais vien dėl „penkiolikos minučių šlovės“.
Tiesa, EPP dabar, tikėtina, turės elgtis atsargiau, jei nori išlaikyti lankstumą, tačiau bent ši diskusija puikiai parodė kairiųjų nepakantumą: viskas, kas nesutampa su jų politine linija, laikoma kraštutine dešine. Ne tai, kad EPP būtų patikima konservatorių sąjungininkė – jos keli žingsniai į dešinę pastaruoju metu buvo motyvuoti tik noru išsilaikyti valdžioje, prisitaikant prie rinkėjų lūkesčių, o ne nuoširdžiu noru spręsti migracijos ar energetikos krizę.
Svarbiausia, kad ši diskusija atskleidė, kokia trapi iš tiesų yra „Ursulos koalicija“ ir kad jų skelbtas monopolio į „demokratijos“ apibrėžimą galas, rodos, artėja.
Jų tarpusavio ginčai, ko gero, būtų užsitęsę valandų valandas, jei tai būtų buvusi tikra, atvira diskusija. Tačiau dalyvauti leista tik po vieną kalbėtoją iš kiekvienos politinės grupės, nors tai prieštarauja vidaus taisyklėms. AfD atstovė Christine Anderson netgi iškėlė šį klausimą dar prieš debatų pradžią, sakydama, jog tai – demokratijos parodija, kai net siūlymo signatarai negali pasisakyti Parlamente, tačiau EP pirmininkė Roberta Metsola į kritiką net nesureagavo.
Žinoma, priežastis, kodėl diskusijos buvo ribotos, buvo siekis apsaugoti U. von der Leyen nuo kuo didesnio pažeminimo. Vyšnia ant torto tapo momentas pabaigoje, kai Metsola apsidairė ir paklausė, ar von der Leyen norėtų dar kartą sureaguoti į pasisakymus, kaip įprasta. Tačiau von der Leyen tik papurtė galvą tylia pralaimėjimo išraiška – ir taip „debatai“ baigėsi. Dabar dar dvejus metus laukiame ETT sprendimo dėl jos skundo, kad „Pfizergate“ skandalas sulauktų bent kažkokios atsakomybės ir pabaigos.
Tamás Orbán yra European Conservative politinis žurnalistas, gyvenantis Briuselyje.
europeanconservative.com
