Marius Kundrotas. Šalin rankas nuo Nacionalinio susivienijimo
Nacių režimo tyrinėtojams gerai žinoma vokiečių pastoriaus frazė. Vieni ją priskiria Dytrichui Bonhioferiui, kiti – Martinui Nymioleriui, tikroji autorystė mažiau svarbi nei šios frazės esmė.
Pirmiausiai jie atėjo žydų. Aš jų negyniau, nes žydas nebuvau. Tada jie atėjo profsąjungų. Aš jų neužstojau, nes jokiai profsąjungai nepriklausiau. Dar po to jie atėjo katalikų. Aš neprieštaravau, nes buvau protestantas. O kai jie atėjo manęs, manęs ginti jau nebebuvo kam.
Šiandien ginčijamasi ne tik dėl frazės autorystės, bet ir dėl sekos. Kai kur rašoma, kad pirmiausiai ateita socialistų.
Gali būti, kad šią frazę skirtingomis formomis ir sekomis kartojo skirtingi vienas kitą girdėję vokiečių disidentai. Bet ji aktuali ir šiandien, kai vieni puolami, o kiti stovi po medžiu.
O šiandien kairieji totalitarai po liberalizmo priedanga siekia sunaikinti Nacionalinį susivienijimą.
Jo narius siekiama išmesti iš darbų, palikti be duonos kąsnio, panaikinti galimybę išsakyti savo pozicijas, pačią organizaciją uždrausti, o jai prijaučiančius – nubausti.
Trūksta tik reikalavimų šaudyti ir nuodyti dujomis.
Nors dar kažin, kas baisiau – greitai nužudyti fiziškai ar po truputį marinti socialiai.
Žalimai, vinokurai, kaplanai, siekdami jėga sunaikinti bet kokią idėjinę opoziciją savo stovyklai, elgiasi analogiškai tiek naciams, tiek ir sovietams.
Siekiama sukurti atmosferą, kurioje galėtų konkuruoti tik tos pačios ideologijos pakraipos.
Tiesa, šiuo aspektu elgiamasi gudriau nei sovietų ar nacių sistemose, kur viešpatavo tik viena arba kita partija.
Tai labiau primena Vladimiro Putino režimą, kur partijų – daug, bet esminiais klausimais jos visos sutaria. Už fasadinio pliuralizmo – totalitarizmas.
Naivesniam stebėtojui gali kilti klausimas: kodėl šiuo metu imtasi būtent Nacionalinio susivienijimo, užmerkiant akis prieš kitas tautiškas organizacijas?
Tiesą sakant, pradėta ne nuo jo. Daugelį metų taikiniais buvo Lietuvių tautininkų sąjunga, Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, pastaraisiais metais – Lietuvos šeimų sąjūdis, žodis „maršistas“ net paverstas keiksmažodžiu, prilyginant jį „vatniko“ sąvokai.
Vienos organizacijos pačios suteikė pagrindo puolimui, kitoms mesti kaltinimai laužti iš piršto.
Šiandien Nacionalinis susivienijimas gal ir nėra nei stipriausia, nei populiariausia tautiška organizacija, bet be jokios abejonės – pati matomiausia.
Šios organizacijos pusėje – didžiulis įdirbis, profesionali komunikacija, kaip laikrodukas veikianti komanda. Šviečiamasis interneto puslapis, daugybė straipsnių, leidykla, kurioje leidžiami solidžiausi filosofinės ir politinės klasikos kūriniai, verčia visas kitas panašios pakraipos organizacijas nusileisti ir nusilenkti.
Kodėl kitoms organizacijoms to trūksta, galima būtų ginčytis ilgai ir nuobodžiai. Ilgus dešimtmečius vykusi organizacijų ir jų lyderių marginalizacija, blokavimas viešosiose erdvėse, bet kartu – ir akivaizdžiai per menkas dėmesys ilgalaikiam šviečiamajam darbui ir būtent – komandiniam darbui, teisinant savo vangumą priešų intrigomis, dėl kurių tariamai nesą prasmės kokybiškai dirbti, pavertė šias organizacijas pasyviomis, prabundančiomis tiktai prieš rinkimus, o jose dirba tik pavieniai žmonės.
Žinoma, skaudu skaityti, kaip Nacionalinio susivienijimo komanda taršo idėjiškai artimas organizacijas ir jų lyderius – Petrą Gražulį, Naglį Puteikį, Gintarą Songailą.
Dabar, sistemos patriarchui Vytautui Landsbergiui metus įtarimo šešėlį Nacionalinio susivienijimo pirmininkui Vytautui Radžvilui, girdi – gal jis buvęs paslaptingasis KGB informatorius R, šio susivienijimo atstovai paskelbė, jog tai galimai buvęs signataras, buvęs Tautininkų sąjungos pirmininkas Audrius Rudys. Be aiškių įrodymų.
Antra vertus, kai prieš Nacionalinį susivienijimą metama sunkiausia sistemos artilerija, tai jau rodo, kad šis susivienijimas traktuojamas kaip rimta grėsmė.
Iš ligšiolinių antisistemininkų lyderių tokio patriarcho dėmesio sulaukė, berods, tik Julius Panka ir Pranciškus Šliužas.
Faktas toks, kad Nacionalinis susivienijimas puolamas ne dėl asmeninių kai kurių jo lyderių savybių. Ir tikrai ne dėl to, kad ši komanda – „per prasti nacionalistai“.
Ne dėl to, kad jų lyderiai tautą laiko tiktai kultūriniu, o tautinę valstybę – moderniu konstruktu, kam istoriniai tautininkai prieštarautų.
O dėl to, kad apskritai ginami tautos ir tautinės valstybės konceptai, ir šiuo metu ginami solidžiausiai.
Nacionalinis susivienijimas pakėlė nacionalizmą iš gatvės demonstracijų į akademinį ir universitetinį lygmenį. Ir nors pasak apklausų jis daug kur patenka tarp „kitų partijų“, viešas matomumas akivaizdžiai sukėlė sistemos išgąstį.
Nebevyniojant žodžių į vatą reikalaujama uždrausti ir represuoti.
Šiame kontekste jau nėra svarbu, kaip save vadina tautinės valstybės, prigimtinės šeimos ir klasikinių dorybių šalininkai – tautininkais, nacionalistais, tiesiog patriotais ar tikraisiais konservatoriais. Visų ir kiekvieno pareiga dabar viešu veikimu palaikyti Nacionalinį susivienijimą. Nereikalaujant nieko mainais.
Tegul jo atstovai elgiasi pagal savo protą ir sąžinę santykiuose su kitomis organizacijomis. O mes veikime pagal savo.
Nacionalinio susivienijimo asmenyje šiandien esame puolami visi. Puolamos mums visiems bendros vertybės.
Jei šiandien stovėsime po medžiu, nesiskųskime, kai šiandieniniai totalitarai ateis mūsų.
Autorius yra politologas, Tautos ir teisingumo sąjungos Tarybos narys
Ką turėjote omenyje rašydamas: “tegul jo atstovai elgiasi pagal savo protą ir sąžinę santykiuose su kitomis organizacijomis. O mes veikime pagal savo.”
NC pats apsidergė save įsivėlęs į diskusiją dėl V. Landsbergio pastabos tariamai Vyt. Radžvilo adresu ir dėl paminklo Krištaponiui Ukmergėje.
Gerb. Petrai,
jūs ir vėl daug ko nesuvokiate. Jums klausimas: ar gerb. V. Radžvilas išpylė pamazgas ant patriarcho, ar patriarchas ant profesoriaus? Kas pirmas pradėjo? Liaudies patarlė sako: “Akmenį mesi- akmenį rasi” V. Landsbergis rado savo mestą akmenį. Ar mąstote nors šiek tiek?
Vytautas Cinauskas:”valdovo nebijau- bijau jo vergo. Pripratinto prie atkišto dubens, kuris pajutęs, kad jo ponas serga, kitam valdovui uodegą vizgens”. Mao, kai JAV buvo dar stipri, o Eu turėjo stiprią dvasią, juos vadino popieriniais tigrais. Visi iš to pasakymo juokėsi ir iškeldinėdami fabrikus į pigios darbo jėgos šalis, Kiniją padarė tigru, kurio dabar visi bijo. Kai Rusijai buvo paskelbtos pirmos juokingos sankcijos, biržoje nukrito rublio kursas, o “politikė” Juknevičienė krykštavo, kad Rusija greit pati subyrės. O pasirodo, kad nebyra. Kodėl? Kaip dar gūdžiame sovietmety pasakė vienas rusas, nakvojusiems pas jį autoturistams lietuviams, jog laimingas ne tas, kuris daug turi, bet tas, kuriam mažai reikia. Todėl ten ir apstu fufaikinių putinistų. O Eu ir JAV stiprios dvasios neturi. Ją sunaikino iš rytų atėjęs ateizmas, skatinamas homoseksualizmas ir mutavusi demokratija. Todėl rusai Ukrainą apipila raketų, patrankų sviedinių tokiu kiekiu, kad JAV ir Eu prigaminti šitiek nesuspėja. Letuva tik 30 m. “mėgaujasi” demokratija, o jau “vėl riaumoja Sibiro lokys”, o tų, kurie keturiasdešimtais metais iškėlė raudoną vėliavą ainiai, jų neokoloborantai mums nurodinėja ką turime laikyti, o ką ne savo didvyriais. O Nacionalinis susivienijimas- vienintelė sveiką protą turinti partija, todėl ir puolama. Net Tata dėl šeimos interesų šauna sau į koją. O vinokurui ir kukliansky, kuriems žodis nacija sukelia alergiją, reiktų pasiskaityti žodynus, enciklopedijas, kuriose yra išaiškinta šio žodžio reikšmė. O Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje sakoma: “amerikiẽčiai, Jungtnių Amèrikos Valstijų amerikiẽčiai, Šiaurės Amerikos nacija; kartais laikomi įvairialypės etninės bei rasinės kilmės bendrija”. Vienoje vietoje radau, kad nacija formuojasi tam tikrose žemėse. Tai, jei šiems ponams musų žemė nepatinka, Dievas yra davęs ir kitą žemę. Gerbiu Izraelio valstybę, todėl jai nelinkiu tokių žmonių. Ten ir taip apstu iš sovietlando privažiavusių, kurie, kabant virš valstybės galvos Damoklio kardui, protestuoja prieš teismų reformą.
Protingas straipsnis, ką ir sakysi. Ačiū gerb. Kundrotui. Reikia iš savęs išrauti pavydą ir bet kokią klastą; vienintelis dalykas prieš akis tebūna Tėvynės išlikimas ne tik žemėlapyje, bet ir lietuvio prote bei širdyje. Kol to nebus, iš kalbų ir savęs garbinimo liks tik muilo pamazgos. Reikia bėgti su tais, kurie iš tiesų bėga, ir netupėti vienoje vietoje su tais, kurie kaip vištos ant laktos- reikia stoti į NS ir juos visaip palaikyti. Drąsos tėvynainiams!