Marius Kundrotas. Nemeilė kitokiems ir pakanta gyvybės naikinimui

Dalyvaujant kontrakcijoje prieš pirmą Lietuvoje homoseksualistų propagandinę demonstraciją teko išvysti plakatą su užrašu: „Kodėl mano meilė sukelia tau neapykantą?“ Puikus propagandinis teiginys, vertas pagyrimo už profesionalumą. Akcentai sudėlioti taip, kad priešinga pozicija privedama iki absurdo. Bet apmąsčius klausimą į jį atsakyti gana lengva. Todėl, kad tai nėra meilė.

Vienas gražiausių vyriškos draugystės aprašymų – Aleksandro Diuma tėvo keturių muškietininkų trilogija. Šie keturi vyrai išties mylėjo vienas kitą, jų draugystė buvo tvaresnė už trumpalaikius santykius su moterimis, su kuriomis jiems – deja – sekėsi kur kas prasčiau. Bet jie būtų stipriai įsižeidę įtarti tarpusavio lytiniais santykiais ar pavadinti šeima. Nebent šeimos sąvoka būtų vartojama perkeltine prasme. Lietuvių tautininkų ideologas, prezidentas Antanas Smetona tautą vadino šeimų šeima, kartais šeima vadinama religinė ar kitokia bendruomenė.

Kitas gražus pavyzdys aprašytas Biblijoje. Tai – Dovydo ir Jonatano draugystė. Rašoma, kad, žuvus Jonatanui, Dovydas apdainavęs jų tarpusavio santykius, kaip brangesnius už moterų meilę. Šiuolaikinėse kairuoliškose interpretacijose be jokių apeliacijų kalbama, jog šiedu vyrai buvę meilužiai, bet tai tik darsyk parodo, kokia iškrypusi gali būti žmonių vaizduotė. Nėra jokių aprašytų ženklų, kad jie būtų buvę kas nors kito, nei artimi draugai.

Prieš trejetą metų katalikiška laikyta šalis – Airija – referendumu pritarė vienos lyties asmenų santuokoms. Šiemet ji referendumu įtvirtino abortus. Negimusių kūdikių žudymą. Tai sukelia įvairių minčių. Nors Airija – gana toli nuo mūsų, jos piliečių sprendimas parodo natūralią sąsają tarp požiūrio į žmogišką gyvybę ir požiūrio į žmogaus lytį.

Liberalumo riba dažniausiai pirmiau eina ties abortų klausimu ir tik po to – ties požiūriu į homoseksualizmą. Kitaip tariant, abortai toleruojami pirmiau. Airijoje atsitiktinai susiklostė priešinga sprendimų seka, bet po pirmojo referendumo rezultatų antrojo rezultatus buvo galima numatyti iš anksto.

Nors lytiniai santykiai tarp tos pačios lyties asmenų išties pasibjaurėtini, jais bjaurimasi dėl labai skirtingų priežasčių. Moralistiniu požiūriu lytis yra skirta santuokai, šeimai ir giminės pratęsimui. Taigi, homoseksualizmas tėra kur kas platesnio klausimo modalumas. Šis klausimas taip pat apima bet kokius lytinius santykius, atsietus nuo vyro ir moters santuokos bei šeimos. Moralistas bjaurisi bet kokia paleistuvyste ir būtent dėl to – homoseksualizmu.

Atskira tema būtų klausimas, kam homoseksualistams santuoka ir šeimos imitacija. Nesinori leistis į sąmokslų teorijas, bet vienintelė besiperšanti išvada – siekis išniekinti ir pažeminti klasikinę šeimą. Juk tie patys liberalūs kairuoliai, remiantys homoseksualias santuokas ir šeimos imitacijas, drauge pasisako už vyro ir moters šeimos išardymą, santuokos keitimą partneryste, poliamorines komunas ir tiesiog gyvenimą susimetus. Jiems šeima klasikine prasme visiškai nėra reikalinga. Bet kartu jie remia homoseksualias „šeimas“. Kur nuoseklumas? Vienintelis galimas nuoseklumas – šeimos sunaikinimas, kuriam tinka visos galimos priemonės, o patys homoseksualistai čia – veikiau įrankis, nei tikslas.

Vis dėlto galimas ir kitas motyvas bjaurėtis homoseksualizmu. Tai nėra pasibjaurėjimas paleistuvyste kaip tokia. Tai – pasibjaurėjimas, kad kai kurie asmenys „tai“ daro kitaip. Šią veidmainystę puikiai aprašė jaunesnis kolega Edmundas Girskis: homoseksualizmas – šlykštu, o „papų“ duokite kuo daugiau. Žinoma, čia kalbama apie vyrus. Nutylėsime, ko daugiau reikia atitinkamai galvojančioms moterims.

Toks pasibjaurėjimas kyla iš nusiteikimo prieš visus kitokius. Tai – irgi didesnio komplekto dalis, bet visai kito komplekto. Jis sudaromas visai kitokiu pagrindu, nei moralė. Tokiems žmonėms šlykštūs žydai, šlykštūs arabai, šlykštūs afrikiečiai. Ir tame kontekste šlykštūs homoseksualistai. Maža to. Jei moralistinė pozicija smerkia homoseksualų aktą, tai pastaroji pozicija smerkia bet kokį vyrą, išeinantį už stereotipinės vyriškumo sampratos ribų, ir atitinkamai – bet kokią moterį. Vyras turi būti stiprus, dominuojantis patinas plaukuotomis rankomis, kiek atsiduodantis prakaitu, šiurkštokas. Moteris – manieringa, aikštinga, verksnė, pasiryžusi pasyviam vaidmeniui šeimoje ir visuomenėje.

Jei vyras ar moteris išeina už šių ribų, jie automatiškai nurašomi į iškrypėlių gretas. Nepriklausomai, ką ir su kuo veikia lovoje ir ar išvis ten ką nors veikia. Dėsninga ir tai, kad moteriškais laikomi vyrai abiejų lyčių prietaringų asmenų smerkiami labiau ir dažniau, nei vyriškomis laikomos moterys. Jei vyras domisi menais labiau, nei sportu, karu ar medžiokle, kur klesti tikros „vyriškos“ savybės, arba dar – o, siaube – šoka baletą, jis – jau užtikrintas pederastas. Jį reikia išromyti arba net sunaikinti.

Šį požiūrį su tam tikromis išlygomis galima pavadinti zoologiniu. Normaliais pripažįstami tik savos rūšies, savo būrio, savos gaujos atstovai. O visus kitus – še lauk.

Nemeilė kitokiems puikiai dera su laisvu požiūriu į kūdikių žudymą. Jei moralisto poziciją įkvepia meilės idealai, kuriuos išpažįstantis žmogus natūraliai piktinasi viskuo, kas tą meilę iškreipia ar bjauroja, tai zoologinio žmogaus poziciją įkvepia visai kiti motyvai. Moralistas myli žmogų, įskaitant laikotarpį prieš jo gimimą. Zoologinio žmogaus požiūryje meilės nėra. Todėl jam visiškai natūralu sunaikinti žmogaus gemalą, jei į šį pasaulį pasibeldęs kūdikis trukdo patogiai gyventi. Mažų mažiausiai jam visvien. Daug svarbiau kovoti su kitokiais – žydais, negrais ir šiame kontekste – homoseksualistais.

Ne visi zoologiniai žmonės vienodai nutolę nuo meilės idealo. Kai kurie jų sugeba mylėti savo sutuoktinius, partnerius, vaikus, draugus arba net gyvūnus. Dar vienas paradoksas, jog tarp didžiausių gyvūnų mylėtojų gausu didžiausių abortų ir homoseksualistų šalininkų. Dėl homoseksualistų jų poziciją dar galima suprasti – jie taip supranta meilę, užmiršdami, jog didžiausia meilė žmogui glūdi tiesoje. Normos ir iškrypimo atskyrimas yra esminė meilės žmogui dalis. O štai dėl abortų jų pozicija vidujai prieštaringa. Mylimi šunys ir katinai, o potencialus žmogus draskomas į gabalus motinos įsčiose.

Iš tiesų meilė įvairioms gyvybės formoms yra daugiau, nei meilė tiktai žmogui. Bet į šią meilę natūraliai įeina meilė pradėtam žmogučiui. Netgi tame etape, kai jam dar trūksta žmogui būdingų bruožų visumos. Galima klausti, kokie tie bruožai ir kada galima kalbėti apie jų visumą. Kai kurie filosofai teigia, jog ir jau gimęs vaikas dar nėra žmogus, o tiktai žmogaus galimybė. Taip galima nueiti labai toli.

Vis dėlto daugeliui zoologinių žmonių meilė apskritai – gana svetimas ar bent jau – siauras reiškinys. Savo būrio atstovai dar mylimi, nors klausimas, kiek tai – tikra meilė, o kiek – paprastas zoologinis saugumo, namų, išlikimo instinktas. Sutuoktinis, partneris, draugas mylimas dėl to, kad jo aplinkoje galima pasijusti saugiau, su savu, namų aplinkoje. Gimęs vaikas mylimas, nes jame įžvelgiama galimybė pratęsti savo paties būtį – vėlgi lieka klausimas, kodėl ši galimybė datuojama išėjimu iš motinos įsčių. O štai visi kiti, išeinantys už savųjų būrio ribų, geriausiu atveju, pasitinkami abejingumu. Blogiausiu atveju – priešiškumu.

Nuosekliausi zoologiniai žmonės apskritai myli tik save. Jiems paspirti benamį kačiuką ar sunaikinti kūdikį prenatalinėje fazėje – tiek pat natūralūs veiksmai. Kitas žmogus jiems, geriausiu atveju, tėra priemonė, vidutiniu atveju santykis – neutralus, blogiausiu atveju jiems tai – kliūtis arba priešas.

Italų filosofas Džovanis Piko de la Mirandola taikliai aprašė žmogaus būtį: žmogus gali pakilti iki angelų arba smukti žemiau gyvūnų. Kaip taikliai interpretavo lietuvių intelektualas Vytautas Radžvilas, smukti iki gyvūnų žmogui galimybės nėra. Jis gali smukti tiktai žemiau jų, vien jau dėl to, kad pačia prigimtimi jam skirta būti aukščiau. Dėl to katinas, papjovęs savo konkurento palikuonis, gali kelti pasipiktinimą, tačiau toks jo elgesys yra natūralus, išplaukiantis iš jam duotos prigimties. Žmogus, smukęs iki zoologinio lygio, lieka žemiau bet kokio kito gyvūno.

Priešingai, dvasinis, kitaip tariant – moralinis žmogus kyla iki angelų tada, kai rūpinasi visa gyvybe Žemėje, ar tai būtų kitas moralinis žmogus, ar tik žmogaus galimybė, ar kitas jaučiantis gyvis. Gyvybės kultūra yra sudėtinė moralistinės pasaulėžiūros dalis. O būti už – svarbiau, nei būti prieš.