Lietuviško tautiškumo ir patriotizmo naikinimo tendencijas jau galima skaičiuoti dešimtmečiais. Neatsitiktinai didžioji dalis jaunimo jau sieja save su užsienio valstybėmis, pasirengusi išvykti. Bet štai prasidėjo Rusijos ir Ukrainos karas, ir tie patys žmonės, propagavę liberalizmą ir kosmopolitizmą, staiga pasigedo patriotų. Ukrainos pavyzdys parodė, jog pirmieji kovotojai už savo šalį – tie patys iškeikti nacionalistai. Norint saugaus gyvenimo savo šalyje pirmiausiai tenka remtis jais.
Prieš daugelį metų Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Uoka pranašavo: ateis laikas ir Lietuvoje atsiras krūva patriotų. Bet tai bus jau ne tie, kurie atstovavo patriotinėms vertybėms ligšiol. Tai bus didžiausi ligtoliniai liberalai ir kosmopolitai, pajutę naujus vėjus.
Naują postūmį šia linkme sukėlė Rūtos Vanagaitės ir Adolfo Ramanausko-Vanago istorija. Ilgus dešimtmečius niekinti Lietuvos kūrėjai ir kovotojai – nuo Jono Basanavičiaus ir Antano Smetonos iki Kazio Škirpos ir Juozo Ambrazevičiaus. Ir štai atėjo eilė epiniams Lietuvos didvyriams – partizanams. Iš pradžių Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, po to ir A. Ramanauskui-Vanagui. J. Noreikos žeminimo istorija praėjo lengvai, kaip ir visos ligtolinės, bet ties A. Ramanausku kažkas užstrigo.
Ligtol Lietuvos didvyrius gynė tik saujelė tautiškai mąstančių žmonių, vadinamų radikalais, marginalais, ekstremistais, ksenofobais, homofobais ir kitais mielais epitetais. Bet štai į kovą pakilo Andrius Tapinas, Monika Garbačiauskaitė-Budrienė ir net Karolis Jovaišas. Daugelis tų, kurie dešimtmečius naikino patriotizmą, o A. Tapinas netgi pristatinėjo R. Vanagaitės knygą, kurioje – su daugeliu klastočių, net suklastotomis nuotraukomis – buvo šmeižiami Birželio sukilėliai.
Tai galima aiškinti dviem prielaidomis. Pirmoji iš jų – tokia. Net radikaliausi liberalai ir kosmopolitai Rusijos grėsmės akivaizdoje suvokė, kad Lietuvai reikalingas patriotizmas ir jį įprasminantys simboliai. O legendinis partizanas tapo galutine riba, už kurios nebeliktų nieko. Tik tuštuma. Vargu, ar pavyktų Lietuvos patriotinį naratyvą konstruoti iš Europos Sąjungos biurokratijos, tarptautinių kapitalo korporacijų, laisvos rinkos, atvirų durų migrantams ir homoseksualų teisių. Tam tiesiog nėra istorinių prielaidų, o taip pat ir dvasinių. Kas eitų mirti už tokį naratyvą?
Antroji prielaida, kad gauta komanda. Vakarų globalistų ir Rusijos imperialistų kovoje dėl įtakos pasaulyje mūsų liberalai ir kosmopolitai aiškiai pavaldūs pirmajai stovyklai. Jai naudingas Lietuvos istorijos naratyvas, kuris patvirtintų Lietuvos kovą su Rusija ir už įsiliejimą į Vakarus.
J. Basanavičiaus ir A. Smetonos figūros pirmiausiai siejamos su lietuvių tautos atsiskyrimu nuo lenkiškos tapatybės. Nors jiems teko susiremti tiek su rusišku, tiek su vokišku imperializmu, tačiau konfliktas su Lenkija, reprezentavusia Vakarus, daro šias figūras mažai tinkamas norimam diskursui.
K. Škirpos, J. Ambrazevičiaus ir net J. Noreikos istorijose figūruoja žydų veiksnys. Visi šie žmonės buvo Lietuvių aktyvistų fronto lyderiai. Šis Frontas dalies žydų bendruomenės ir jai prijaučiančiųjų kaltinamas sąjunga su Adolfu Hitleriu ir holokaustu Lietuvoje. Nors žydų vaidmuo globalistų tinkle dažnai stipriai perdedamas, bet faktas, kad jų įtaka šiame tinkle egzistuoja. Tai irgi daro šias tris figūras problemiškomis Vakarų globalistų diskursui.
A. Ramanauskas taip pat dalyvavo Birželio sukilime, bet jo biografijoje tai buvo tik trumpas epizodas, apie kurį mažai kas ir težino. Net lietuviškoji Vikipedija šį faktą praleidžia. Skirtingai, nei K. Škirpa ar J. Ambrazevičius, jis nebuvo tarp Fronto lyderių, ir, skirtingai, nei J. Noreika, neturėjo vadovaujančių pareigų lietuviškojoje savivaldoje nacių okupacijos metais. Be to A. Ramanauskas po Jono Žemaičio-Vytauto egzekucijos faktiškai laikytas partizanų judėjimo vadu, o jo kankinystė lietuvių tautos sąmonėje suteikia jam šventojo aureolę. Taigi, kova su juo – tiesiog pavojinga.
Lietuvių tautoje daug kas prieštaringai vertina A. Smetoną, mažai, ką žino apie K. Škirpą ar J. Ambrazevičių, dar mažiau – apie J. Noreiką. J. Basanavičiaus apjuodinimas jau buvo gana rizikingas žingsnis, dėl kurio net pagrindinė juodintoja Nerija Putinaitė vėliau suabejojo, ar buvo verta. O A. Ramanausko išniekinimas sukėlė triukšmą visoje Lietuvoje. Kilo grėsmė, kad kils dvasinė revoliucija, iškelsianti į viršų didžiausius globalizmo priešininkus – nacionalistus.
Dėl to galimai pasirinkta taktika, vieno KGB darbuotojo pasiūlyta dar Atgimimo laikais: perimkime iš nacionalistų jų simbolius. Atskiros patriotinės figūros išimamos iš tautiškojo-nacionalistinio naratyvo ir perkeliamos į globalistinį. Toliau keikiant ir šmeižiant šiandienos patriotus leidžiama pagarbinti praeities patriotus, tariamai kovojusius už liberalų globalistinį rytojų.
Tik va, tokiam scenarijui šiek tiek trukdo pačių partizanų prisiminimai. Pavyzdžiui Broniaus Krivicko raštai, kur aštriai traukiamas per dantį Vakarų džentelmenas, bučiuojantis Maskvos banditui kruvinus ūsus. Arba Monsinjoro Alfonso Svarinsko žodžiai: mes liejome kraują už Lietuvos laisvę, ne už ištvirkėlius.
Būdas kovoti su globalistų ir jų parankinių demagogija tėra vienas: švietimas. Kuo daugiau pažinsime savo valstybės kūrėjus ir jos kovotojus, tuo aiškiau suvoksime, kuo jie gyveno, už ką kentėjo, už ką dalis jų ir žuvo. Už lietuvišką, dorą ir laisvą Lietuvą.
