Garsiai kalbama apie užvaldytą Lietuvą. Iš visų pašalių girdėtis kol kas nedrąsūs balsai, kad valstybės piliečiai valstybę turėtų atsiimti iš tų, kurie ją užvaldė. Ne tiek svarbu, kas konkrečiai yra tie užvaldytojai – verslo grupės, su jais susijęs politinis elitas, ar tam elitui tarnaujančios žvalgybos bei paternalistinė, moralę praradusi valdiškoji žiniasklaida. Dar ir „nepriklausoma” perpuvusi teisinė sistema. Tai vientisas, nematomais saitais suaugęs vėžinis darinys, kuriam nukirtus vieną galvą, toj vietoj ataugs dvi.
Pastanga nukirsi MGB su Masiuliu ir Steponavičium – tai ir yra tik viena galva, neva kertama už didelės paleistų dūmų uždangos.
Magija kaimui – ne daugiau. Taip selektyviai kertant galvą niekas jokios valstybės neatsiims.
Ir pagaliau, po Sąjūdžio 30-mečio minėjimų atsirado supratimas ir dideli techtoniniai lūžiai suvokimo lauke. Iškeltas esminis klausimas, ar tas V. Landsbergio nusavintas ir „kuruojamas” sąjūdis turi ką nors bendra su anuo, veikusiu ir atvedusiu į Nepriklausomybę Sąjūdžiu? Ar pastarasis nėra virtęs ano liūdniausia parodija?
Anuomet kilęs Sąjūdis sugebėjo valstybę atsiimti. Deja, trumpam, nes buvo privatizuotas ir pritaikytas privatizuotojo merkantiliškoms reikmėms.
Todėl siūlau pasvarstyti idėją, kad norint atsiimti ir sugrąžinti Lietuvą valstybės piliečiams, visų pirma būtina atsiimti iš uzurpatorių patį Sąjūdį. Turėtume svarstyti būdus, kaip tai padaryti.
