Pamfletas
Viduramžių pabaigos filosofas J. Buridanas, svarstydamas valios laisvės problemą ir siekdamas užginčyti tezę, kad neva mūsų apsisprendimus nulemia tik išoriniai objektai, pateikia tokį, iliustruojantį tezės prieštaringumą ir oponentus įvarantį į kampą pavyzdį: esą asilas numirtų iš bado tarp dviejų vienodų šieno kupetų, esančių visiškai vienodu atstumu nuo paties asilo, nes tokiu atveju nebūtų jokios išorinės paskatos išbadėjusiam gyvuliui kurią nors iš jų pradėti doroti visų pirma.
Žinia, šiandien „Buridano asilu“ esame linkę vadinti neryžtingą, ilgai dvejojantį, nesugebantį apsispręsti žmogų. Ta pačia proga galima pastebėti, kad gyvenimas kartais verčia kažko griebtis, pasirinkti paskubomis, neapgalvojus visų galimų pasirinkimo pasekmių, tiktai jau po to, kai šaukštai būna po pietų, dar bandant kažką pateisinti ar pasiteisinti.
Kaip žinoma, asilo pavyzdys nuo seno yra vartojamas pažymėti taip ar kitaip prasikišančiam kvailumui. Tačiau Buridano asilo kvailumas yra ypatingas, tai loginės mašinos, jeigu galima būtų taip pasakyti, kvailumas arba, kitaip tariant, yra nuoroda į tokį neadekvatumą, kuris atsiranda dėl logiškumo pertekliaus; neatsitiktinai šis pavyzdys užgimsta logikos teoretiko galvoje. Problema išties slypi ne šieno kupetoje, o logiškumo sekos būtinume. Buridano asilas logine prasme yra visiškai teisus (po mirties).
Tačiau taip pat girdėjome poringę apie Landsbergio arklį. Ne, nesakykite, – tokie mitai neatsiranda tuščioje vietoje. Kita vertus, mūsų smalsumą pastoviai pakursto pats V. Landsbergis, kartas nuo karto paslaptingai nutęsdamas: „Ir arkliui tai aišku…“ Nereikia būti dideliu gudruoliu, kad suprastum, jog kalbama čia ne apie paprastą arklį, tikrai ne apie kokį gūdaus kaimo kuiną…
Kaip atrodo, Landsbergio arklys (LA) nėra toks sutvėrimas, kuriam grėstu mirtis dėl vaizduotės trūkumo ar logikos pertekliaus. Jau mūsų laikais LA garsėja nepaprastais pranašautojo sugebėjimais ir šioje sferoje gali konkuruoti net su pačiais žymiausiais tokios Dievo dovanos institucionalizacijos pavyzdžiais, pradedant nuo Delfų orakulų; labai tikėtina, jog istorija tik dar labiau išryškins lietuviškojo fenomeno spalvas.
Taigi Landsbergio arklys yra nepalyginamai protingesnė būtybė nei Buridano asilas. Vieni pasakoja, kad tokie arklio sugebėjimai, t. y. visokeriopas spontaniškumas atsirado mutacijų pasėkoje, jam ilgai bendraujant su pirmuoju valstybės vadovu garsiojo tvartelio aplinkoje, kiti įrodinėja, jog vadinamasis Landsbergio arklys yra tiesiog iš Herbo nužengęs Vyčio Žirgas.
Ar nebūtų pernelyg įžeidu dabar tokiam arkliui pasiūlyti atsikąsti šieno stirtos, gal ir avižų gorčius būtų visai ne vietoj?.. Vaizduotė per prievartą perša įsivaizdavimą, kad toks arklys vakarais, atsitokėjęs nuo valstybės rūpesčių, rūko kaljaną ir kibirais geria sidrą. Tačiau kaip yra iš tikrųjų – valstybės paslaptis.
Galima, žinoma, be visa ko kito prisiminti, kad jau Kaligula yra bandęs įvesdinti arklį į pašvęstųjų ratą, įpareigojęs Romos diduomenę savo mylimą ristūną vadinti senatoriumi. Tad ar Landsbergio arklys galų pagalės taip pat negalėtų pretenduoti užimti bent ministro posto, jeigu greitomis pasistengtų pramokti kokią nors užsienio kalbą?
O moralas toks: mums visiems svarbu, stojus išbandymams, neprarasti arkliško humoro jausmo ir asiliško užsispyrimo, kai siekiame teisybės.
Jau atrodo buvau bebaigęs savo iškilmingą pasisakymą, kai iš amfiteatro gilumos pasigirdo laibas balselis:
– O kaip Jūs, Mokytojau, žiūrite į Lietuvos politikoje atsiradusią mulų kastą.
Pernelyg nesibrangindamas viską paaiškinau trumpai drūtai, telegrafiniu stiliumi, nematydamas reikalo dar kažkur plėstis:
– Tai nėra naujas reiškinys Lietuvos politinėje padangėje. Čia nuo seno „mulu“ vadinamas kontrabandinis gyvulys, slapta platinantis priešo propagandą, ar ne? Tačiau kažkur jau yra pasakyta maždaug taip, kad greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę nei mulas pateks į dangų. O tai buvo galima stebėti savo akimis realiu laiku, kai Žemaitaitis blaškėsi po aerouostą, nerasdamas nė menkiausios landos, leidžiančios išskristi pas Muską…
„taip ar kitaip prasikišančiam kvailumui“
Tak ili inače. Lietuviškai būtų „kaip nors“.
„pradedant nuo Delfų orakulų“
Delfų orakulas buvo tik vienas. Orakulas yra šventykla, kurioje pranašaujama, o ne pati pranašystė.
„greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę“
Rusicizmas „skoreje“. Lietuviškai būtų „veikiau“. Šiaip, manau, kupranugaris pro adatos skylutę lįstų labai lėtai.
„Žemaitaitis blaškėsi po aerouostą“
Aeroport. Lietuviškai būtų „oro uostą“.
Iš rusicizmų ir ypač iš pagiežos jau galima numanyti ir šio kliedesio autorystę.
Visos čia išsakytos tamstos pastabos yra melagingos ir klaidinančios. Linkiu ir toliau neprasti ūpo, tapant tapetus savo išmatomis.
Visi zubrylos su moksliniais laipsniais, apsimelavę dėl NATO turi būti traukiami griežton atsakomybėn už trijų dešimčių metų kasdienį melą ir diskvalifikuojami. Jų diplomai ir moksliniai laipsniai pripažįstami niekiniais. Už melą privalo atsakyti. NATO pirmiausia buvo skirta Vokietijos tramdymui, o prezidentas Trumpas galvoja ją paleisti į laisvę, todėl karo nugalėtojų statytiniai ir kiti padlaižiai antilietuviai, antieuropiečiai jau akivaizdžiai kraustosi iš proto. Dezi LRT su Kapsuke ir Vedeuške paleidžiami ir naujai organizuojami jau be internaciukų, na, be tų dirbančių svetimųjų naudai – imperinių bendrijų, o ne lietuvių, naudai. Amerikos viceprezidentas ne šiaip sau ant durniaus viešai pareiškė, kad po popiežiaus mirties į pasaulį ateina tamsūs laikai.
Jei pamfletas apie Landsbergį, tai kas atsitiko, kad prisireikė? Jei ne apie Landsbergį, tai kam iš viso reikėjo Landsbergį minėti?