Šaunusis krašto apsaugos bičiulių klubas š.m. gegužės 28 d. Vilniaus karininkų ramovės Didžiojoje salėje surengė nepaprastai reikšmingą konferenciją „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be ateities?“ Taip, ji buvo verta geriausių sostinės rūmų, elitinės publikos ir aukščiausio rango pareigūnų paramos. Kas šiandien gali būti svarbiau Lietuvai už jos ateitį ir mokyklos brandinimą tai ateičiai. Juolab kad pavadinimas buvo parašytas su klaustuku. Kvietė svarstyti, ieškoti teisingesnių sprendimų. Atrodytų, salė turėjo būti sausakimša…
Bet… ji buvo beveik tuščia ir tapo kameriniu renginiu kamerinei grupelei žmonių, kurių didžiąją dalį sudarė pranešėjai. Sunku jį buvo paaiškinti šilta vasaros diena. O jeigu šilta diena brangesnė už šalies ateitį, tada šios šalies likimas jau išspręstas. Bet konferencija vis tik įvyko. Tik ji labiau priminė kadaise išgarsintus Vakarų „pogrindinės kultūros“ renginius. Nors amerikietiškas andergraundas taikėsi į avangardą, o čia greičiau buvo panašu į paskutinių mohikanų grupelę, mėginančius ramintis, kad čia nėra taip blogai, kaip rodo emigracijos statistika ar „verkšlena“ įtartino sukirpimo žmonės. Juk buvo parengta tokia puiki „tautinės mokyklos“ programa, kad net nuo jos nusigręžus, pasilikę reikšmingi pėdsakai vėliau parengtose „Bendrosiose programose“.
Tų „verkšlentojų“ buvo ir pranešėjų tarpe. Tik jie kalbėjo ne apie romantiškus projektus, numarintus tą pačią dieną, kai jie buvo parašyti, bet apie gyvenimo realybę. Jie mėgino aiškintis neišvengiamas politines permainas Europos Sąjungoje, globaliosios Lietuvos ideologiją, ir demografinę krizę nulėmusius emigracijos padarinius. Bet šie žodžiai skriejo pro šalį. Stipresnė buvo mąstymo inercija, konformistiškas nusiteikimas ir stručio strategija: to negali būti, kadangi būtų baisu ir pagalvoti.
Šiaip ar taip, bet jaunimo emigracijos mastai geriausiai parodo, kad mokykla jau daug metų yra „be patriotizmo prietarų“. Tik dėl to ji mažiausiai kalta. Ji viena niekada neatlaikys tos iš proto varančios globalizmo ideologijos, kurią sutartinai platina politinės partijos, valdžios institucijos ir didžioji žiniasklaida. Gali užsimerkti kaip nori, bet negali nematyti, kad šiandien mūsų krašte bene vienintelės karininkų ramovės ir skautai sąžiningai ir nuosekliai dar palaiko patriotizmą. Mat jų tiesioginė funkcija – ruoštis Tėvynės gynimui. Jie žino, kam sakyti ir ką sakyti. Jiems nereikia apsimetinėti, gudrauti, sofistiškai išsisukinėti, sukti galvas, kaip išsaugoti iš kažkur atsigabentą politinio korektiškumo žargoną.
Ne atsitiktinis dalykas, kad konferenciją surengė krašto apsaugos bičiuliai. O konferencijoje nuoširdžiausius ir labiausiai konferencijos turinį atitinkančius pranešimus perskaitė kun. Antanas Saulaitis, SJ ir ats. plk. Arūnas Dudavičius. Pirmojo pranešimas – „Skautiškojo auklėjimo prasmė ir reikšmė“, o antrojo – „Mokyklos bendruomenės vaidmuo ugdant jaunuomenę.“ Tik jų galia nėra didelė. Bent jau ne jai atsverti visapusiškai skatinamos ir labiausiai finansiškai remiamos kosmopolitinės ideologijos slėgimą.
Prie jų gerai derėjo ir Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktoriaus Vidmanto Žilio pranešimas „Lietuvos mokykla ir tautinės bendrijos“, kuriame, be kita ko, filmuota forma buvo pateiktas iškalbingas sugretinimas: kaip Lenkijos valdžia globoja boiskautų rengimą Lietuvoje, ir kaip Lietuvos valdžia nesidomi savo skautais. Iš čia ir atsakymas į seną klausimą, kur išvažiuoja Lietuvos mokyklas baigę lenkai?
O aš, net sugrįžęs iš konferencijos, niekaip neįstengiu apsiginti nuo minties, kaip simboliškai šis renginys* mums paliudijo tautos neįgalumą ir jos demografinę krizę.
SRTRF remiama programa
