Šio ryto „Aktualioji studija“ (LRT): pokalbis su Vidaus reikalų ministru V. Kondratovičiumi, kurio tėvai ir seneliai gyveno Lietuvoje, bet iki šiol nepavyko deramai išmokti lietuvių kalbos.
Žmogus painioja linksnius, trūksta lietuviškų žodžių, kai kurių žodžių iš viso neįstengia ištarti; apie akcentą (žodžių tarimą) ir kirčiavimą net nekalbu.
Žurnalistė L. Želnienė advokatavo: „mudu susikalbam“ (gal dėl to, kad ji pati mažai paiso bendrinės lietuvių kalbos normų).
Pats Kondratovičius kalbąs penkiom kalbom. Nors į kai kuriuos klausimus ministrui nesisekė net atsakyti.
Į klausimą, ką jis veikė 1991 m. sausio 13 d., jis tegalėjo tik tiek pasakyti, kad buvęs šalia Vilniaus… jaunas studentas… girdėjęs šūvius… buvęs nerimas… kaip ir visa Lietuva; mes diskutavom… jei reikės pagalbos.
Kyla klausimai:
a) ar tokia sunki yra lietuvių kalba?
b) o gal su valstybine kalba jis iš viso labai mažai tėra turėjęs reikalų?
Tie broliai kabutėse labiausiai nekenčia mūsų kalbos – Lietuvių kalbos, jei dar kas nežinojo? Net „laba diena” lifte nesugeba pasakyt kaimynams. Aš, būdamas Berlyne ar Paryžiuje, visada sugebu jų kalba pasisveikinti ir dar ką nors malonaus jiems pasakyti. Pavyzdžiui, senam prancūzui, ką su jų sostine padarė karo nugalėtojai – Didysis Trejetas ir kaip beveik visuotinai išprievartavo išvaduotojai jų moteris – Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Vengrijoje ir jų nepakartojamame Paryžiuje. Taip, Paryžiuje irgi. Milane taip pat.
Kokie Vilniaus krašto gyventojų santykiai su lietuvių kalba žinome seniai. Kada tiek daug įdiegto priešiškumo, gal nereikėtų ypač priekabiai vertinti lietuviškai kalbančius iš to krašto kilusius piliečius.
Ne įdiegto, o įsidiegto priešiškumo.
Jei iš užsienio diegė, tai įdiegė.