Konklava – Bažnyčios atspindys. Ką Leono XIV išrinkimas pasako apie mus pačius?

Ignas Stanevičius

Šioje konklavoje suveikė netikėtumo faktorius – buvo išrinktas popiežius, kurio dauguma komentatorių, žurnalistų ir net Bažnyčios sekėjų tikėjosi mažiausiai. Tai atskleidžia, kaip stipriai mūsų nuomonę formuoja medijos, kurios konklavą pateikia kaip įprastus politinius rinkimus: su favoritais, intrigomis, nutekinta informacija ir prognozėmis. Visuomenė buvo pasidalinusi į stovyklas: vieni kalbėjo apie griežtus konservatorius (Erdo, Pizzaballa, Sarah), kiti – apie nuosaikesnius (Tagle, Parolin). Tačiau šiuo atveju nei viena, nei kita stovykla nesulaukė pergalės – išrinktas kompromisinis kandidatas, kuris daugelio nebuvo įtrauktas į pirmųjų eilių diskusijas.

Pasaulyje Leono XIV išrinkimas sukėlė tikrą staigmeną – daugelis nesitikėjo, kad popiežiumi taps amerikietis. Nors jis kai kuriuose sąrašuose figūravo kaip kompromisinis kandidatas, žiniasklaida, kartu su įvairiomis popiežiaus Pranciškaus pontifikato analizėmis, atliko tokį stiprų formavimo vaidmenį, kad atrodė – visuomenė tarsi prarado tikėjimą pačiu Šventosios Dvasios veikimu konklavoje. Vietoje maldos ir pasitikėjimo dažnai atsirasdavo politinė strategija, taktinės prognozės, ideologiniai lūkesčiai.

Ši tendencija tiek filme, tiek tikrovėje tampa įspėjimu. Kaip rodo „Konklavos“ siužetas, kardinolas išrenkamas būtent po to, kai Romą sudrebina sprogimai – sukrėtimas išorėje tampa vidinio apsisprendimo katalizatoriumi. Tačiau realioje konklavoje, kardinolai, nors ir išlydimi į Siksto koplyčią veikiami žiniasklaidos komentarų bei „favoritų“ sąrašų, galiausiai priima sprendimą, kuris išeina už bet kokių išankstinių schemų. Tai ne švytuoklė tarp konservatorių ir reformatorių, o ganytojas, kurį išmeldė Bažnyčia – daugiau nei amerikietis, daugiau nei misionierius, daugiau nei diplomatas. Tai popiežius, kurio vardas dar prieš kelias dienas atrodė neįmanomas, bet kuris dabar tampa atsaku į šiuolaikinio pasaulio dvasinius poreikius – be politinių klišių, be ideologinių rėmų, kaip gyvas priminimas, kad tikra konklava visada yra slėpinys.

Filmas „Konklava“ subtiliai komentuoja šią situaciją. Kaip ir realiame gyvenime po Pranciškaus mirties, taip ir juostoje, rinkimų kulminacijoje triumfuoja ne tas, kurio vizija buvo garsiausiai girdima, o tas, kuris geba įkūnyti tilto metaforą – sujungti skirtingas stovyklas, įnešti pusiausvyrą. Kardinolo Lawrence’o žodžiai – „Užtikrintumas yra mirtinas tolerancijos priešas” (angl. „Certainty is the deadly enemy of tolerance“) – tampa ne tik konklavos, bet ir visos Bažnyčios refleksijos ašimi. Šis išrinktas popiežius, Leonas XIV, nėra aiškiai įrėminamas nei vienos ideologijos, nei nacionalinės tapatybės – ir būtent dėl to gali įsiklausyti bei tarpininkauti.

Visuomenė ir toliau reaguoja į naujojo popiežiaus išrinkimą kaip į geopolitinį įvykį: daug diskusijų kilo dėl jo tariamo „amerikietiškumo“. Tačiau tai – klaidinantis mąstymo rėmelis. Nors Leonas XIV gimė JAV, jo biografijoje dominuoja tarptautinė misija – JAV, Peru, vadovavimas viso pasaulio augustinijonams. Tad tai ne tiek „amerikietiškas popiežius“, kiek pasaulio popiežius. Ši reakcija atskleidžia gilesnę problemą: mes vis dar vertiname Bažnyčios vadovus per tautinės tapatybės prizmę, o ne per jų globalų pašaukimą ir dvasinę patirtį. Tačiau Bažnyčia nėra tautinė institucija – jos prigimtis yra universali, o vadovybė turėtų tai atspindėti.

Kino juostoje konklava perteikiama kaip gili dvasinė įtampa, tačiau viešumoje ji neretai suvokiama kaip švytuoklė: jeigu vienas popiežius buvo reformatorius, kitas turėtų būti konservatyvesnis. Šis politinės logikos perkėlimas į dvasinę sritį iškreipia pačią konklavos esmę. Filme, kaip ir realybėje, popiežiumi tampa tas, kurio kompetencijas puikiai pažįsta kardinolai, bet kuris lieka nuošalyje viešajame diskurse – ne dėl silpnumo, o dėl gebėjimo būti centru, o ne kraštutinumu. Tai primena Pranciškaus istoriją – jėzuitas iš Pietų Amerikos, pasirinkęs netikėtą vardą ir netikėtą stilistiką, bet tapęs naujo Bažnyčios laikotarpio simboliu.

Galiausiai, Leonas XIV žengia į pontifikatą globalių permainų fone – karo, klimato krizės, migracijos iššūkių, tikėjimo prasmės paieškų. Tai metas, kai Bažnyčiai reikia ne tik aiškaus mokymo, bet ir gebėjimo išgirsti, atsakyti, atjausti. Naujasis popiežius, tarsi Leonas XIII prieš daugiau nei šimtmetį, kalba apie „naujus dalykus“, bet neatsisako Bažnyčios ištakų – jis bando tęsti Pranciškaus pradėtą kelią, tačiau iš naujo ieško kalbos, kuri pasiektų šiandienos žmogų.

ateitis.lt