Evangelinis radikalumas 26 eilinis sekmadienis.
Skaičiau žinutę apie grybauti išėjusią ir miške pasiklydusią senutę. Beieškant buvo pasitelktas net policijos sraigtasparnis, kol pagaliau brūzgyne aptiko kelią į namus pametusią moterį.
Kur kas blogiau, kai žmogus pameta moralinius orientyrus ir kelią į dangaus Tėvo namus. Žiniasklaida apie tai nekalba, nes tai nemadinga. Madinga kalbėti tik apie asmens laisves bei teises: teisę nesiskiepyti, teisę vienalyčiams kurti partnerystę ar net santuoką, teisę pasikeisti lytį; ir kokių tik teisių nesugalvoja mūsų dienų žmogus. Kalbos apie nuodėmę ar moralę laikomos atgyvena; net prezidentas niekinamas, kai jis gina santuokos keliu vyro ir moters kuriamą šeimą.
Šis moralinis pasimetimas yra labai pavojingas tiek pavieniam žmogui, tiek ir visuomenei; jis kur kas pavojingesnis už paklydimą grybaujant miške.
Mes, tikintys žmonės – krikščionys, turime evangelinius orientyrus, kuriais žmonija vadovaujasi jau du tūkstančius metų; jie tiesiog yra įrašyti į mūsų prigimtį, kaip antai, nevok, nekalbėk netiesos, neištvirkauk, nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau būtų daroma etc.
Evangelija pateikia iš pirmo žvilgsnio labai kietus Jėzaus žodžius: „Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nusikirsk ją! Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį. O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, – išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą“ (Mk 9, 43.47). Mes suprantame, kad kai esi gundomas nusidėti, nereikia nei rankos nusikirsti, nei akies išlupti, bet nuodėmei reikia labai rimtai priešintis, nes ji atskirs tave nuo Dievo. Jėzus ypač kietai kalbėjo apie papiktintojus, kurie kitus įtraukia į nuodėmę: „Kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo girnų akmenį ir įmestų į jūrą“ ( Mk 9, 42).
Kai kurie gundymai ypač stipriai veikia žmogų – tai pinigai, seksas ir valdžia. Jei žmogus nėra labai tvirtai apsisprendęs už Kristų, tuomet jam bus labai sunku neiti į derybas su nuodėme. Todėl Jėzus iš savo sekėjų tiesiog reikalavo tam tikro radikalumo, kuris nuolat skambėjo jo žodžiuose: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24). Arba: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių“ (Mt 7, 13).
Dievas mus apdovanojo laisve, ir jos siekis taip pat įrašytas mūsų prigimtyje. Gindami laisvę žmonės sudeda didžiausias aukas. Mums sunku pakęsti, jei kas nors, kad ir mūsų išrinktoji valdžia, pabando apriboti mūsų laisvę. Tuomet reikalaudami laisvės demonstruojame ir piketuojame. Menu, kai buvau netekęs laisvės, vienoje kameroje kalėjome dviese: aš, kunigas, nuteistas už tiesos žodį, ir užkietėjęs recidyvistas, kurio sąžinę slėgė daugybė sunkių nusikaltimų. Ant jo nugaros buvo ištatuiruotas didelis kryžius, prie kurio prikaltas kalinys šaukia: „Laisvės!“ Tikintiems į Dievą yra ne pakeliui su tokiais laisvės siekėjais.
Todėl mums reikia nuolat budėti, kad nepasiduotume pagundai siekti tokios laisvės, kuri mūsų dvasioje sukeltų sąmyšį, tai yra Dievo ir artimo meilę iškeisti į pačią blogiausią savimeilę. Labai brangus yra tikinčiojo budėjimas maldoje. Kai meldžiamės, tuomet nesunku priimti evangelinį radikalumą, skambantį Jėzaus kalbose: „Kokia gi žmogui nauda, jei jis laimėtų ir visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mt 16, 26). Ir pakenktų amžinai draugystei su Dievu.
Manau ,kad būti žmogumi yra svarbu išsivaduoti iš pavojingiausių priklausomybių ;puikybės , godumo neapykantos . Tai žmogus gali įveikti tik su Dievo pagalba . Jeigu jo darbai ir gyvenimas yra daromi su meile ir širdimi Dievui ir Tėvynei .Toks gyvenimas mums turi prasmę .
Kas tyčiojasi iš Tautos Šeimos ,VAIKŲ ir Aukų žuvusių už kad kiti gyventų , tas yra Lietuvos LAISVĖS priešas .
Ir čia negali būti partijų ar grupuočių klausymas –manau tai tautos išlikimo klausymas kuri turime spręsti kiekvienas asmeniškai įsileisdami Dievą į savo širdis .Tik tada mūsų sprendimai bus tikri ir teisingi. Bijokime netikrų pranašų nesvarbu iš kokios partijos jie beišlystų.
Prasidėjo nauja savaitė. Dėkui Sigitui Tamkevičiui už labai reikalingą, labai aktualų tiesos žodį. Tegu būtent tokie žodžiai lydi mus, ne tik pradedant naują savaitę, bet pastoviai. Nebegalima tylėti, kai kėsinamasi į žmogaus prigimtį, į jo misiją.
Niekas neniekina žmogaus, jei jis yra apsisprendęs nekurti šeimos, pavyzdžiui, būti vienuoliu. Bet niekas neturi teisės niekinti šeimos sampratos ir jos misijos.
Turiu pasiūlymą – mūsų susipainiojusiems valdantiesiems išvykti bent mėnesiui į Nigeriją. Neseniai pranešta, kad gana greitai viena Nigerija turės tiek pat gyventojų, tiek visa Europa ir daugiau, negu JAV. Mes kenčiame dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo. Tai tegu mūsų susipainioję valdantieji pasimoko, kaip tai išsprendė Nigerija. Arba, užuot kartu su Briuselio neokomunistais loję ant Vengrijos, atidžiai pasižiūrėtų, kokias priemones šeimai stiprinti kuria Vengrija, kodėl ten sumažėjo skyrybų, didėja gimstamumas.
Ateistai savo nuomonę pavadino mokslu, o sovietai, remdamiesi tuo „mokslu”, žalojo žmonių galvosenas ir išugdė ištisas kartas ateistinių zombių. Jiems didžiausias Dievo nebuvimo argumentas buvo ir yra pasakymas, jog Gagarinas ir kiti kosmonautai, būdami aukščiau debesų Kūrėjo nematė. Vakarų pasaulis tapo ateistiniu („evoliucionavo”), dėl to, kad žmonės nemokėjo ir nemoka teisingai panaudoti demokratijos pasiekimus, per savo egoizmą klaidingai supranta ir naudoja turimas laisves. Sovietmety man teko susidurti su žmonėmis, kurie pildydami dokumentus rašydavo, kad jų išsilavinimas- „nebaigtas aukštasis”. Daugeliui iš mūsų, manančių jog esame krikščionimis (o ypač dabar išryškėjo mus valdančiuose), kad, apibūdinant religinį išsilavinimą, tiktų pasakymas- „nebaigtas aukštasis”, arba esame visiški beraščiai. O tikram krikščioniui būti TSLKD ar moterėlių valdomų partijų nariu, jų atstovus rinkti valdžion, manau, kad yra net iškrypimas.