Renata Vitkute
Lietuvoje vis dažniau keliami klausimai apie tai, ar mūsų teisingumo sistema visada veikia taip, kaip turėtų – nepriklausomai, objektyviai ir sąžiningai. Tarp teisininkų, žurnalistų ir visuomenės atstovų daugėja kalbų apie teismų mobingą – reiškinį, kai teisiniai procesai tampa ne apsaugos ar teisingumo priemone, o spaudimo, žlugdymo ar net persekiojimo forma. Tai ypač ryšku tuomet, kai teismų praktika tampa nekontroliuojama, kai nėra veiksmingo vertinimo, ar konkretūs sprendimai yra pagrįsti, ar tik prisidengia įstatymo forma.
Kas yra mobingas teismuose?
Mobingas teismuose – tai neformalus terminas, apibūdinantis situacijas, kai žmogus tampa sistemingo psichologinio ar institucinio spaudimo auka per teisines priemones. Juos vykdo žmonės, pametę žmogiškumą…
Tai gali būti:
nuolatinis bylinėjimasis su tuo pačiu asmeniu ar organizacija;
aiškiai neproporcingos sankcijos;
šališkų teisėjų veiksmai;
nepaisymas esminių žmogaus teisių;
pinigų nusavinimas už neteikiamas paslaugas;
nepagrįstas baudžiamųjų bylų inicijavimas, kuris vėliau baigiasi niekuo, bet sukelia ilgalaikių padarinių reputacijai ar sveikatai.
Kartais tokie procesai naudojami kaip priemonė nutildyti nepatogius asmenis – aktyvistus, verslininkus, žurnalistus ar buvusius institucijų darbuotojus.
Kai praktika nekontroliuojama...
Lietuvos teismų sistema formaliai remiasi teisės viršenybės principu, tačiau praktikoje dažnai išryškėja kita pusė – teismų praktika dažnai nėra tinkamai prižiūrima ar vertinama sisteminiu lygmeniu. Kai kurie sprendimai prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams ar net Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencijai, tačiau atsakomybės už tai – beveik nėra.
Atkreiptinas dėmesys: Teismai ir teisėjai Lietuvoje yra pervargę dėl didžiulio darbo krūvio ir trūkstamų resursų. Lietuvos teismai ir teisėjai susiduria su didžiuliu darbo krūviu, kuris lemia procesų vėlavimus, klaidas ir teisinės sistemos neefektyvumą. Pervargę teisėjai dažnai nesugeba objektyviai įvertinti bylas, o tai kelia rimtas grėsmes teisingumui.
Be to, būtina įvesti teisėjų darbo vertinimo sistemą, kuri užtikrintų atsakomybę ir teisingumo kokybę suteikti teisėjams psichologinę pagalbą, kad jie galėtų išlaikyti moralinį ir sąžinės vertinimą. Teisės sistemai būtinos skubios reformos, kurios užtikrintų greitą, teisingą ir atsakingą teisingumo vykdymą ar kontrole, dėl pastebimo ar matomo darbo neadekvatumo.
Teisėjams turi būti suteikiama psichologinė pagalba ir kontrolė, kad jie išlaikytų objektyvumą, sprendimų kokybę ir gerą psichinę sveikatą. Teisėjai, matydami kolegų psichinius iššūkius, dažnai juos toleruoja, tačiau būtina imtis priemonių, kad šios psichinės traumos ir negebėjimas dirbti neturėtų įtakos bylų sprendimams ir neleistų traumuoti Lietuvos žmonių jų artimųjų likimų.
Šioje terpėje kai kurie teisėjai ar institucijos įgyja savotišką neliečiamybę – jų sprendimai nesulaukia ne tik viešos kritikos, bet ir teisinės peržiūros. Todėl net ir akivaizdžiai ydingi ar pertekliniai procesai gali tęstis metų metus.
Rezonansiniai atvejai
Nors daugelis potencialių mobingo atvejų lieka nepastebėti ar neįvardijami viešai, kai kurie rezonansiniai atvejai pateko į žiniasklaidos dėmesio lauką. Pavyzdžiui:
Ilgai trunkančios baudžiamosios bylos, kurios galiausiai subliūkšta be įrodymų – tačiau kaltinamieji jau būna patyrę viešą pažeminimą, praradę darbus, sveikatą ar šeimas.
Buvę pareigūnai, kurie po darbo santykių nutrūkimo pradeda bylinėjimosi maratoną su valstybės institucijomis – dažnai susiduriantys su šališkais sprendimais.
Verslo atstovai, tapę netikėtais „baudžiamosios atsakomybės objektais“, kai įtariama, kad už procesų slypi konkurenciniai ar politiniai motyvai.
Kur dingo kontrolės mechanizmai?
Vienas iš didžiausių šios problemos aspektų – institucijų tarpusavio uždarumas. Teismų taryba retai reaguoja į šališkų ar netinkamų sprendimų atvejus. Teisėjų etikos komisijos dažnai veikia formaliai, o vieša kritika teisėjų sprendimams dažnai laikoma spaudimu teismui – net kai kalbama apie objektyvias klaidas.
Be to, žmonės neturi realios galimybės apginti savo teisių. Advokatai bijo konfliktuoti su „sistemos“ teisėjais, nes tai gali atsiliepti jų karjerai. Apeliacinės instancijos dažnai palaiko žemesniųjų teismų sprendimus „dėl stabilumo“, o ne teisingumo.
Ką daryti?
Sprendimų gali būti keletas:
Sukurti veiksmingą nepriklausomą teismų priežiūros mechanizmą – galbūt panašų į ombudsmeno instituciją, kuri galėtų tirti teismų praktiką.
Įtvirtinti asmens teisę į nešališką peržiūrą, kai įtariamas mobingas teisinėmis priemonėmis.
Viešinti ydingo bylinėjimosi atvejus – nes viešumas yra viena iš stipriausių kontrolės priemonių.
Reformuoti teisėjų atrankos ir atsakomybės sistemą, kad iš tiesų atsirastų asmeninė atsakomybė už akivaizdžiai nepagrįstus sprendimus.
