“Jūs, lietuviai, esate kieti ir karingi, bet visada per vėlai.” – sako mano sūnaus draugas. Indas istorikas.
“Per vėlai” nėra likimas. “Per vėlai” dažnai yra pasirenkama. Ir mano draugė, kurios mama lietuvė, o tėtis rusas sako, kad sunkiomis gyvenimo akimirkomis ji prašo patarimo tėvo, nes jis visada pataria kautis, o mama – susitaikyti.
Jei esi prisitaikėlis – pavojingiausia tau – gyventi tarp bendraminčių. Ir šiandien mokslo įstaigos, o ypač – universitetai dažnai ruošia vaikus nebe gyvenimui, ne atradimui, matymui, kovai, o prisitaikymui.
Vien savo pačių gyvenimais – ten dirbantys žmonės programuoja pasyvų prisitaikymą, “matymą nugara”, gyvenimą dėl… maitinimosi. Gerai, jei tu esi virtuvės šefas, bet menininkas, filosofas, žurnalistas? Gerai, kai tai yra sėkmė, klestėjimas, sveikata ir rytojus. O jeigu – demensija, degeneracija, nykimas ir mirtis?
Prisitaikymas tuomet ir reiškia mirtį.
Pražūtinga nėra kova, pražūtinga visada yra išdavystė. Nes kovoje gali žūti tu, o išdavystėje – tu, tavo vaikai ir dar dvi kartos į priekį. (Mokslininkai, tyrę nacių vaikų ir net anūkų likimus, dažniausiai rasdavo nykią būtį ir pabaigą).
Prisitaikanti postmodernybė nebeįgali kurti – tik kartoja: 60-ųjų madas, muziką, meną. Duchamp’o klozetui – 100 metų, o jis – vis dar moderniausia šiandienos instaliacija!
Prancūzijoje ir Ispanijoje musulmonų bendruomenės jungiasi į politines partijas, Ispanijoje va priimtas įstatymas, tam tikromis sąlygomis leidžiantis lengvai nusavinti namus, butus, paveldėtą tėvų turtą. Ta pati tendencija Vokietijoje.
Nebesivysto niekas. Tik technologijos. O jos be etikos ir moralės – irgi nebus kuriančios. Ir prisitaikymas prie tokio pasaulio neves į jokį klestėjimą. Tik į neišmoktus šimtus istorijos vadovėlių. Jeigu Lietuva nesugeba atpažinti komunizmo, ji liks viena, kaip lieka vieni išdavikai, pralaimėję savo karus.
Daugelis Rytų Europos šalių pamažu pereina prie tausojančio tautą savisaugos režimo (nemaišyti su žaliąja klimato isterija). Vyšegrado šalys jungiasi, atpažįsta pavojų. O Lietuvos vadovai renkasi “būti progresyviais”, buką, savižudišką globalizmą ir prisitaikymą. Lietuva pati tampa naujojo, žaliai raudono komunizmo surogatine motina. Neturtinga mergaite, kur ponams savo kūne išnešioja ideologiją. Už pigiai.
Tauta tuo tarpu laukia, tvarko kasdienius savo reikalyčius, knisasi.
Nuotrauka jauna moteris. Su komunistine (updated version) uniforma. MetGala NY.
Seniai dirbu viename iš universitetų ir galiu patvirtinti p. Jurgos žodžius. Beje, Vilniaus universitetas (!) ką tik išleido „įtraukios“ (ar kaip ji ten vadinasi) kalbos instrukcijas. Viena iš rekomenduojamų formų yra „žmoga“. Nejuokauju, dokumentas yra internete ir jau portaluose parašyta (ne delfyje, žinoma 🙂
Ponia Jurga yra nepavargstanti Lietuvos mylėtoja. Ačiū jai už tokią širdį. Kiti pavargo, nusilpo, ranka numojo ir, numetę savo ginklą- plunksną, išsivaikščiojo. O taip neturėtų būti, pakilkime ir būkime šaukliai dėl savo Tėvynės. Aiškinkime, diskutuokime su savo artimaisiais, kas yra kas- SĖKIME supratimo grūdą, kad paskui netektų gailėtis ir graužti pirštų, jog nieko nedarėme dėl savo Valstybės išlikimo.
Liustracijos ir desovietizacijos draudimas, 75 metams KGB bendradarbių užkonservavimas bei antikonstitucinių privilegijų sovietmečio ir naujai nomenklatūrai mokėjimas Tautos sąskaita – tai įrodymai, kad mes dar esame sovietmetyje. „Elitai“ tinka, okupuota iš vidaus ir išbarstyta Tauta neturi jėgų pasipriešinti.
Gerai parašyta,ypač ” kur ponams savo kūne išnešioja ideologija, ” Liūdna tikrovè Lietuvos padangèje ,užtat turim Aukštą ir Gražu.