Vakar sėdėjome keturiese. Gana spalvota kompanija: du lietuviai, lenkas ir žydė. Išsiskiriant mano pašnekovai leido pokalbį aprašyti:
“Rūpinuosi rytojum,” – sako pažįstamas lietuvis. Atostogos, šuns kirpykla, dvi naujos paskolos, privati ir moderni vaiko mokykla, automobilio plovimas, sūnaus “talentų stovykla”. Jokių politikų ir nervų, saugau sveikatą. Vaikai gyvens, kur norės – pasaulis didelis. Labaigeraigyvenu.
Žydė irgi “rūpinasi rytojum”: sūnų moko šaudyti, šeima įsigijo kažkelintą ginklą, iš visų jėgų stengiasi atiduoti paskolas ir nepriklausyti nuo bankų, diversifikavo pajamas. Domisi politika, nes “mano vaikai irgi nori gyventi Izraelyje.”
Lenkas: vaikas mokosi tradicinėje mokykloje, kur “tik matematika, jokių modernybių, nes kas jums šiandien modernu, rytoj bus užvakar mados.” Rūpinasi rytojum, todėl domisi politika – “kad Lenkija išsaugotų zlotą”, nes taip nors kažkiek suvaldysim situaciją, kai prasidės infliacija. Dar svarbi sveikata. Ir svarbi sienų apsauga. Nes pasaulis ne guminis. Į Europą bėga musulmonai, o iš Europos ims trauktis europiečiai. Lenkija juk visų nepriims?”
Super. Viskas pasakyta tuo.