Juozas Stasinas. Ką man primena gegužė

Gegužė man ne tik sodų žydėjimo metas, bet ir Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų dar yra išlikę daug skaudžių žaizdų.

Jos vis pūliuoja, o nuolat draskomos praeities prisiminimų ir šių dienų karo audrų Ukrainos žemėje – jos dar sunkiau gyja. Ne viena daugiau ar mažiau skaudi karo žaizda yra išlikusi ir mano vaikystės dienų prisiminimuose…

Kartą tėvas, anksti atsikėlęs, išėjo gyvulių liuobti, bet greitai grįžo atgal sunerimęs. „Tvarto durys praviros ir karvės nebėra, bėgu ieškoti vagių“, – pasakė jis mamai ir išskubėjo.

Sugrįžtančio tėvo ilgai laukti nereikėjo. Vos tik jis pravėrė namo duris, vaikų ir susirūpinusios mamos klausiami žvilgsniai nukrypo į tėvą: rado karvę, patį brangiausią šeimos turtą, ar ne?

O jis atsipūtė, nubraukė nuo kaktos prakaitą, nuleido galvą ir, susmukęs ant suolo, tarė: „Žalmargės nebeturime, gretimoje sodyboje aptikau tik jos garuojančią odą.“ Po kurio laiko tėvas nutraukė įsivyravusią tylą: „Kareiviai mūsų karvutei odą nudyrė, gerai, kad aš jų neužtikau nusikaltimo vietoje, ir manęs jie būtų nepagailėję.“

Kaltinti ar pateisinti tokį kareivių elgesį? – ši mintis manęs neapleidžia nuolatos. Galvoju: juk jie norėjo valgyti, o alkanas žmogus, kaip ir išalkęs plėšrūnas, sužvėrėja, nepaiso moralinių vertybių ir nesilaiko elementarių bendražmogiško gyvenimo taisyklių, juolab, karo, ar kitų visuomenės suiručių metu…

Likome anuomet be savo žalmargės, pagrindinės daugiavaikės šeimos maitintojos, tik dėkojome Dievui ir guodėmės mintimi, kad tėvas liko gyvas, kad jis su mumis, o karvę užsiauginsime kitą, gal net geresnę…

Panašiai nutiko ir pirmosiomis karo dienomis, kai hitlerininkai, atsiraitę rankoves, veržėsi į Rytus dulkėtais Žemaitijos keliais per Žemaičių Naumiestį, Tenenius, Radviečio kaimą, iš visų pusių apsuptą žaliuojančiais miškais ir duona kvepiančiais laukais…

Aušo gražus saulėtas birželio rytas. Tėvas, kaip ir kasdien, išvedė gerai įmitusį juodaodį jautuką prie Kesės upelio pašlemšti rasotos rytmečio žolės. Mama, pamelžusi karvę, triūsė virtuvėje: ruošė pašarą tvarte laikomiems gyvuliams ir gamino pusryčius gausiai šeimynai. Mes, vaikai, tingiai ropštėmės iš lovų ir vieni kitiems padėdami rengėmės. Mūsų laukė kasdieniniai darbai, kuriuos tėvai buvo paskirstę pagal amžių ir jėgas.

Tėvas, palikęs jautuką ganiavoje prie upelio, grįžo namo ir ruošėsi palydėti pamelžtą žalmargę į ganyklą, bet, žvilgterėjęs Kesės upelio link, išvydo du ginkluotus vokiečių kareivius, tiesiu taikymu žengiančius prie mūsų imitusio jautuko.

„Jautuko nebeturime“, – sušuko tėvas tokiu balsu, koks pasigirsta didžiausios nelaimės metu.

Išgirdę jo išgąstingą šauksmą, visi, kaip kamštis iš šampano butelio, iššovėme pro trobos duris ir atsidūrėme šalia tėvo. Jis stovėjo kiemo viduryje sustingęs, kaip stulpas, ir žiūrėjo į Kesės upelio pusę, kur buvo palikęs jautuką pasiganyti. Mes visi, susispietę apie tėvą, laukėme netikėto įvykio baigties. Tuo metu ginkluoti kareiviai, tvirtai laikydami jautuką už apynasrio, pasuko į ten, iš kur buvo atėję. Jie vis tolo ir tolo, kol visai dingo iš mūsų akiračio.

Supratome – mus ištiko nelaimė. Akys prisipildė ašarų, kurių sulaikyti neįstengė nei mama, nei mes. Tik tėvas jų neišspaudė, nors išblyškusiame jo veide įžvelgėme didelį bejėgiškumo ir nevilties skausmą.

Kurį laiką dar stovėjome praradę žadą, žvelgėme į Kesės upelį, ištuštėjusią pievą ir negalėjome suvokti tokio vokiečių kareivių elgesio: iš pat ryto nugvelbė jautuką ir, nė ačiū nepasakę šeimininkams, dingo iš akiračio…

Šiandien galvoju apie tėvus, kuriems tą dieną be galo buvo pikta ir apmaudu dėl jautuko netekties, dėl prarasto geresnio kąsnio vaikams. Bet jie dėl tokio kariškių elgesio nieko negalėjo padaryti. Tėvas, Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, iš patirties gerai žinojo, kad karo metu prieštarauti ginkluotai jėgai – nepatartina, nes galima prarasti ne tik jautuką, bet ir gyvybę, o gausi, likusi be maitintojo šeima, bus pasmerkta badmiriavimui.

Panašių, ir dar skaudesnių, epizodų karo metais ir pokariu patyrė daugelis mūsų šalies gyventojų. Mano kartą lydėjo ne tik akiplėšiškos vagystės, prievartavimai, žmonių žudymai, tremtys, bet ir išdavystės, prisitaikėliškas gyvenimo būdas, norint išlikti ne tik pačiam gyvam, bet ir pasirūpinti Tėvynės išsaugojimu, jos ateitimi…

Šiandien vėl ir vėl grįžtu į pragyventą karo bei pokario laikmetį. Su jauduliu apmąstau kiekvieną įvykį, beprasmes žmonių žūtis, tragiškus likimus ir prieinu išvados, kad karas yra nežmoniškai skausmingas ne tik tautos, bet ir kiekvieno žmogaus moralinių vertybių, meilės bei ištikimybės valstybei patikrinimo egzaminas.

Žmonijos istorija liudija, kad didesni ar mažesni karai vyko visais laikais. Kariaujama Ukrainoje ir šiandien, matyt, jo neišvengs ir ateinančios kartos. Tai negailestingas ir žiaurus valstybių bei tautų tarpusavio santykių aiškinimosi būdas.

Pasaulio protai, sukūrę naujausias technologijas, dirbtinį intelektą, kuris iš esmės keičia žmogaus gyvenimą, valstybių vadovai, politikai, dvasininkai ir kita intelektualinės visuomenės dalis turėtų į pirmą planą iškelti bendražmogiškų moralinių vertybių išsaugojimo ir taikaus sugyvenimo svarbos klausimą.

Tik nuoširdžiomis bendromis valstybių ir tautų pastangomis galima pasiekti, kad Žemės kūne bei žmonių dvasiniame pasaulyje nebeliktų ilgai negyjančių ir labai skausmingų karo žaizdų.

Tegul gegužės baltais rūbais aprengtoje Žemėje visuomet vyrauja taika, meilė ir atlaida, nors pagal Pranciškų „Dievas visada atleidžia, žmonės – kai kada, o gamta – niekada.“