„Mūsų galimybių augimas neatitinka tolygaus mūsų moralinės energijos augimo. Moralinė galia neaugo kartu su mokslo plėtra, priešingai, ji veikiau menkėjo, nes technikos mąstysena apriboja moralę subjektyvia sritimi, tuo tarpu mums iš tikrųjų reikia viešosios moralės – moralės, mokančios atsiliepti į grėsmes, slegiančias visų mūsų egzistenciją. Tikras, rimčiausias šio momento pavojus būtent ir yra pusiausvyros tarp techninių galimybių ir moralinės energijos stygius.
Saugumo, kurio mums reikia kaip laisvės ir orumo prielaidos, galiausiai neįmanoma garantuoti techninėmis kontrolės sistemomis, jis gali kilti tik iš žmogaus moralinės galios: ten, kur jos nėra ar nepakanka, žmogaus galia visada vis labiau virs griaunamąja galia.
Šiandien iš tikro egzistuoja naujasis moralizmas, kurio pamatiniai žodžiai yra teisingumas, taika ir kūrinijos apsauga – žodžiai, primenantys mums esmines ir mums iš tikro reikalingas moralės vertybes. Tačiau šis moralizmas lieka tuščias ir beveik neišvengiamai nuslysta į politinę-partinę sferą. Toks moralizmas reiškiasi pirmiausia kaip pretenzija kitiems ir per mažai yra mūsų kasdienio gyvenimo pareiga.
Iš tikrųjų, ką reiškia „teisingumas”? Kas jį apibrėžia? Kokia nauda iš taikos?
Pastaraisiais dešimtmečiais apsčiai savo aikštėse ir gatvėse matėme, kaip pacifizmas gali nuklysti į destruktyvų fanatizmą ir terorizmą.
Aštuntojo dešimtmečio politiniam moralizmui, kurio šaknys dar gyvos, pavyko patraukti ir idealų kupiną jaunimą. Tačiau tai buvo netikusia linkme pakrypęs moralizmas, nes stokojo blaivaus racionalumo, ir galiausiai todėl, kad utopinę politinę santvarką kėlė aukščiau nei individualus žmogaus orumas, pasirodė dėl savo didžių tikslų galįs nuvertinti žmogų.
Kaip patyrėme ir vis dar patiriame, politinis moralizmas ne tik neįstengia atverti kelio į atgimimą, bet jį dargi užtveria.
Tas pats nuosekliai galioja tokiai krikščionybei bei teologijai, kur Jėzaus žinios šerdis, „Dievo karalystė”, apribojama „Karalystės vertybėmis”, šias vertybes sutapatinant su pagrindiniais politinio moralizmo žodžiais bei drauge paskelbiant jas kaip religijų sintezę.
Tačiau tada užmirštamas Dievas, būtent tai, kad Jis pats yra tikrasis Dievo karalystės subjektas ir priežastis. Dievo vietoje lieka skambūs žodžiai (ir vertybės), kuriais galima visaip piktnaudžiauti.”
Plačiau:
https://www.baznycioszinios.lt/…/bzinios_2005-15_p16-20...
