Viešąją kalbą baigia užnuodyti edukacija. Ji graužia mūsų švietimą su jo šaknų prasminėmis sąsajomis ir su praamžiais pasaulėžiūriniais vaizdiniais: šviesti, šviesa, šviesuomenė, šviesulys, apšvieta…
Ši arda taip plinta, kad tik laiko klausimas – kada Švietimo ministerija pavirs Edukacijos.
Edukaciniai užsiėmimai, edukacija, edukatorius… rakštimis sminga į gyvosios kalbos kūną įšstumdami: pamokas, paskaitas, pratybas, užsiėmimus, mokymus, paskaitininkus, mokytojus, švietėjus, pranešėjus, pratybų vadovus…
O juk lietuviškas švietimas mena prigimtinę (kai kas pasakytų – pagonišką, juk lietuvių kalba – „pagoniška“)šviesos sampratą kaip žinių, dvasinio tobulėjimo, dvasinio nušvitimo provaizdį, kaip Dievo dovanos, dieviško dovio vaizdinį. Jis pagrįstas Dievo – virš dangaus skliauto sklindančios Amžinosios šviesos įvaizdiniu. Ta šviesa lemia žmogaus gimimą ir mirtį. Žmogaus dvasinės ir kūrybinės galios matuojamos tos šviesos srauto stiprumu per kūną.
Kiek danguje žvaigždžių – tiek žemėje žmonių. Kiekvieną žmogų žemėje – atitinka žvaigždė danguje. Šviesaus žmogaus – šviesi žvaigždė, tamsaus – ji vos žiba. Gimstant – įsižiebia, mirštant – gęsta ir krenta. Krentančios žvaigždės šviesa rodo dvasiai kelią į Dausas – dieviškąją Amžinosios šviesos buveinę.
Žvaigždės tai – dangaus skliuto skylutės pro kurias smelkiasi dieviškoji šviesa.
Tokioje pasaulėžiūroje žmogus – dieviškosios šviesos pažadintas žemiškas darinys, gyvas – kol per kūną srūva dieviškieji spinduliai. Kuo daugiau jų – tuo šviesesnis jisai.
O kur dar kūryba – žemiškosios šviesos vaizdinys, kai kūniškųjų pradų pagrindais gali įskelti šviesos kibirkštį – įkurti kūrybos ugnį ir gyventi dėka jos – įsikurti?
O ką gi mena per prievartą brukama mums edukacija – gal kokį padūkimą?
Žodžiai ne lipdukai. Nepakeisi vieno kitu be gelminių prasmių praradimo. Tautos šaknų esmė kaip tik ir glūdi tuose skirtumuose į kuriuos veda žodžių šaknys.
Keisdamas savus į svetimus, tautinius į „tarptautinius“ prarandi turinį, pasaulėžiūrą, per kurią sąmonę persmelkia praamžė esmių visuma.
Prarandi tai – ko net per keliasdešimt gyvenimų nepatirtum ir nesumąstytum.
Suvokęs tai, stoji mūru už gimtąją kalba, neleidi gyvų šaknų keisti miruoliais implantais nuskausminančiais ir tyliai žudančiais mūsų gyvą ryšį su praamžės patirties ir pažinimo esmėmis, prie kurių artėjome taip ilgai ir kurias mums iki šiol skleidžia mūsų gyvasis žodis.
Tokie straipsniai tikra atgaiva, nes visokie madingi, iš už sienos parsisiųsti naujadarai žodžiai nervina ir pykdo, norisi keikti tuos Raseinių Magdės pasekėjus – kad ir ne žmoniškai, kad tik kitoniškai! Kažkas baisiai apleido \Lietuvos jaunimo auklėjimą ir ugdymą, kad vis atsiranda tokių „perliukų“, kurie nesuranda lietuvių kalboje esančių žodžių ir vis kaip tie mažvaikiai „noriu būti vyras!“ kaip žaisliuką susiranda kokį kitatautišką žodį-žaisliuką! Buvo sukurtas net visas „edukacijos“ universitetas, kad gamintų visokius „e-Duchus!“ Dabar paplito kitas žaisliukas „naratyvas“ lyg prezervatyvas!
Jeigu nori pasiūlyti ką nors nauja – turi kitaip pavadinti. Dabar siūloma (n-tąjį kartą) nauja švietimo koncepcija – kaip ją gali vėl pavadinti švietimu, jeigu dabartinė irgi neseniai buvo nauja?! Edukacija!!! Tai tau ne koks nors senovinis švietimas! Juk dabar viskas – edukacija: moko mišrainę gaminti – edukacija, moko siuvinėti – edukacija…
Jeigu nori pasiūlyti ką nors nauja – turi kitaip pavadinti. Dabar siūloma (n-tąjį kartą) nauja švietimo koncepcija – kaip ją gali vėl pavadinti švietimu, jeigu dabartinė irgi neseniai buvo nauja?! Edukacija!!! Tai tau ne koks nors senovinis švietimas! Juk dabar viskas – edukacija: moko mišrainę gaminti – edukacija, moko siuvinėti – edukacija…
Be galo gražus pasisakymas – su labai gilia potekste. Tikėkimės, kad skaitantieji supras. Gimtosios kalbos žodžiai – tautos dvasinis, išmintį ir gerumą ugdantis turtas, o ne trumpalaikė pakuotė, kuri nusibosta ir gali būti pakeičiama kita, spalvingesne ir dar labiau beprasmiškesne. Bet kodėl turime minią (bandą) žmogelių, kurie suglamžo savo žodžius ir prikamšo svetimybių? Ačiū autoriui.