Detaliau panagrinėjęs LR Konstitucijos tekstą, aptikau bent 18 loginių prieštaringumų, kurių dalį sieju su skubotumu priimant šį tautos valstybingumui svarbų aktą.
Norėdamas įsitikinti ar mano išvados nėra klaidingos, atlikau keliolikos respondentų apklausą, pateikdamas tokį klausimą: „Kas turėtų pateikti išvadą, kad Lietuvos Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigų?“ Gauti atsakymai iš esmės buvo vienareikšmiai: „Autoritetinga gydytojų komisija.“
Be to kilo diskusinių klausimų, kas turėtų teisę inicijuoti Prezidento sveikatos patikrinimą ir kam galima patikėti gydytojų komisijos sudarymą?
Kai pasakiau, kad pagal mūsų Konstituciją apie Prezidento sveikatos būklę išvadą teikia Konstitucinis Teismas, buvau išvadintas nesąmonių skleidėju. Tačiau perskaitę LR Konstitucijos 88 straipsnio 6 punktą, mano pašnekovai Konstitucijos kūrėjams nepagailėjo neigiamų epitetų.
Kodėl žymiai daliai konstitucinių nuostatų keliant pagrįstą piliečių nusivylimą ir nepasitikėjimą LR Konstitucija, kaip vientisu ir tiesiogiai taikomu aktu (Konstitucijos 6 str. 1 dalis), jokia Seimo narių grupė nekelia konstitucinės reformos klausimo? Pagal Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalį konstitucinės reformos inicijavimui pakanka ¼ (25 proc.) visų Seimo narių.
Kadangi Konstitucija savo prigimtimi yra Tautos aktas, Seimo narius galėtų paraginti ir jų rinkėjai. Kiekvienas paklauskime savęs, kodėl aš to nedarau?
Autorius yra advokatas.
