Jonas.Grigas. Kaip atsidūrėme ant branduolinio karo slenksčio ir kas gali atsitikti?

Share

Įtampa tarp JAV ir Šiaurės Korėjos gilėja dėl pastarosios branduolinių bandymų ir balistinių raketų kūrimo. Viso pasaulio žiniasklaida skelbia, kad Šiaurės Korėja sukūrė branduolinio ginklo galvutes, kurios gali tilpti ant tolimojo nuotolio raketų ir ši šalis galbūt kuria planus paleisti jas link amerikiečių salos Guamo Ramiajame vandenyne ar kitur.

Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong-uno grasinimas JAV nėra naujas, bet žvalgybos duomenys kartu su tarpžemyninių raketų bei branduolinio ginklo sukūrimu rodo, kad Šiaurės Korėja greitai gali turėti technologijas šiuos grasinimus įgyvendinti.

Įtampa tarp JAV ir Šiaurės Korėjos auga nuo jos pirmojo branduolinio bandymo 2006 metais. Siekiant atbaidyti Kim Jong-uno branduolines ambicijas ir pristabdyti Šiaurės Korėjos branduolinius ir raketų bandymus buvo įvestos ekonominės sankcijos ir pradėti bendri JAV ir Pietų Korėjos kariniai manevrai. Didelius karinius manevrus rengia Kinija ir Rusija. Dabar JAV prezidento Donaldo Trampo ir Kim Jong-uno agresyvi retorika pasiekė aukščiausią lygį. Kad ji veda į pavojingą situaciją, neseniai išsakė Vašingtono Naujos amerikiečių Azijos-Ramiojo vandenyno saugumo programos centro direktorius Patrikas Kroninas (Patrick Cronin). Jis mano, kad Šiaurės Korėja seniai kūrė branduolinius ginklus ir jų nešimo raketas, bet niekas tiksliai nežino, ką jie turi dabar.

Sankcijos gali padėti sulėtinti Šiaurės Korėjos programas ir įvesti bausmes Kimui ir Šiaurės Korėjos elitui, susijusiam su branduolinių ginklų ir raketų kūrimu. Sankcijos yra tik spaudimo priemonė – rimbo ir pažadų politika – siekiant pakreipti Šiaurės Korėją į labiau sukalbamą derybų poziciją ir išvengti branduolinio karo. Bet Kimas siekia, kad Šiaurės Korėja būtų pripažinta lygiateise branduoline valstybe, o JAV siekia Korėjos pusiasalį paversti nebranduoliniu. Todėl deryboms erdvės mažai. JAV viltis deda į naujas sankcijas Šiaurės Korėjai ir į didesnį Kinijos spaudimą jai.

Ar ši strategija suveiks? Tikriausiai ne. Todėl pasaulis pakliuvo į pavojinga padėtį be išeities. Jei Šiaurės Korėja greitai nesumažins įtampos diplomatiniais būdais, galbūt ji sieks atokvėpio artimiausiais mėnesiais. Bet jeigu iš Pchenjano nesimatys politinės valios atsisakyti apginkluoti branduolinėmis galvutėmis balistines raketas, turime ruoštis didesnėms JAV atgrasymo priemonėms ir balansavimui ant karo slenksčio.




JAV Guamo saloje laiko dislokuotus B-52 ir B-1B bombonešius kaip atgrasymo priemones, o Pchenjanas laido tulžingus grasinimus JAV ir jų bazei Guame. Abejotino patikimumo reketų leidimas link Guamo reikalauja iš JAV atsako, nes nesant stipraus atsako Kimas palaikys JAV silpnumu. Kimas bando JAV jėgos ribas, bet tikrojo karo jis nesiekia. Jis nori, kad Vakarų žiniasklaida jo ribotus branduolinius ir raketų arsenalus pavaizduotų pakankamomis galimybėmis įbauginti žmones savo šalyje ir užsienyje. O JAV prezidentas nori būti tvirtas ir atsakyti į bet kokią ataką JAV ir jos sąjungininkams Ramiajame vandenyne.

Šiaurės Korėja branduolinių ginklų ir raketų prieš JAV kūrimą laiko egzistenciniu reikalu. Ir ji galbūt neklysta, nes JAV turi reputaciją sukurti problemų režimams, kurie prieštarauja jos interesams. Kadangi Šiaurės Korėja jau įgijo galimybę grasinti JAV sąjungininkų miestams, o galbūt ir pačios JAV miestams, tai laikas matyti Šiaurės Korėją nebranduoline valstybe praėjo. Bet tai nereiškia, kad Šiaurės Korėja ruošiasi užpulti JAV. Jie žino, kad tai būtų savižudiška. Šiaurės Korėja turi aiškiai suprasti, kad karas su Pietų Korėja būtų nepriimtinas, o amerikiečiai negali nei priversti juos pakeisti režimą, nei atsikratyti branduolinių ginklų. Šiaurės Korėjos atgrasymui reikia branduolinio ginklo panaudojimo priimtinos alternatyvos. Bet prezidento Donaldo Trampo kalbos rodo, kad jis abipusiai naudingo sprendimo nemato.

Šiaurės Korėja nėra labiau nelogiška už kitas branduolines šalis. Ir pasaulis iki šiol sugebėjo sugyventi su nelogiškomis branduolinėmis šalimis. Kinija branduolinę bombą sukūrė Kultūrinės revoliucijos metais, kai šalis buvo nestabili ir neracionaliai gyveno. Ir nieko neatsitiko. Bet jeigu ją įvarytumėte į kampą, kas žino, ką ji padarytų.


JAV pagrįstai baiminasi, kad neracionali Šiaurės Korėjos vadovybė gali paskatinti branduolinį terorizmą. Jo pasekmės būtų labai skaudžios: dešimtys tūkstančių žuvusiųjų ir keletą kartų daugiau sužeistųjų. Milžiniški ekonominiai paveiktų vietovių atstatymo nuostoliai. O politinius nuostolius sunku įvertinti. Pasaulyje yra daug tonų lengvai neutronų skaldomų medžiagų, kai kurių laikymo saugumas abejotinas. Al-Qaeda ar „Islamo valstybė“ gali įgyti techninių priemonių paversti jas ginklais.

Technologija yra 70 metų senumo, ji gerai aprašyta literatūroje. Baiminantis branduolinio terorizmo, daugelis šalių liepos mėnesį pasirašė Branduolinių ginklų draudimo sutartį.

Niekas nenustebo, kad jos nepasirašė branduolinės šalys ir jų sąjungininkai, kurie naudojasi branduoliniu skėčiu. Tai atspindi paprastą tiesą: branduolinės šalys laiko, kad branduoliniai ginklai yra jų saugumo garantas. Kol branduolinės šalys manys, kad branduolinių ginklų neturėjimas paveiks jų saugumą ar prestižą, jos branduolinių ginklų neatsisakys. Todėl galima suprasti ir Šiaurės Korėją.

Bet ar reikia Rusijai ir JAV tūkstančių branduolinių galvučių? Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Kinija, atrodo, jaučiasi „saugios“, turėdamos jų tik po keletą šimtų.

Ar derybos su Šiaurės Korėja būtų svarbesnės už dislokuotas Pietų Korėjoje antibalistines raketas?

Daugiau gynybos kartu su sąjungininkais sustiprintų ir palaikytų atgrasymą. Bet Pchenjanas siekia gauti naudos. Tikėtina, kad branduolinis karas liks tik galimybe, bet yra užsitęsusi aklavietė ir šaltojo karo savitarpio santykiai, paįvairinti diplomatijos tarpais. Yra rizikos ir net kažkokių įtampos mažinimo priemonių.

Tolimesnėje perspektyvoje taiki pabaiga Šiaurės rytų Azijoje būtų vidiniai pokyčiai Šiaurės Korėjoje. Ironiška, kad intervenciją sulaikančių branduolinių ginklų kūrimas artina dieną, kai Kimas turi užtikrinti ekonominę gerovę savo žmonėms arba rizikuoti prarasti teisėtumą, kol kas pagrįstą tik baime, sukelta branduolinėmis galvutėmis apginkluotų raketų.

Ar įmanomas branduolinis karas dabar arba kada nors vėliau?

Didžiausią nerimą dabar kelia sumažėjęs amerikiečių „branduolinis tabu“. Neseniai Skotas Seiganas (Scott Sagan) ir Bendžaminas Valentinas (Benjamin Valentino) amerikiečių spaudoje rašė, kad daug amerikiečių dabar labiau nei kada nors po Šaltojo karo pabaigos linkę manyti, kad politinius tikslus galima pasiekti branduoliniais ginklais. O JAV prezidentui atrodo trūksta savitvardos, asmeninės ir nacionalinės atsakomybės ir branduolinio karo pavojaus padarinių jutimo. Lengva įsivaizduoti scenarijų, kuriame generolai jį galėtų įtikintį, kad branduolinio ginklo panaudojimas yra priimtinas pasirinkimas ir nėra esminių legalių kliūčių jo galimybėms įsakyti tokiai atakai.

Per penkias minutes JAV prezidentas gali visą žmoniją pastatyti į pavojų, duodamas įsakymą paleisti į priešo taikinius 400 žemėje dislokuotų JAV arsenalo raketų su branduolinėmis bombomis. Po dešimties minučių prie jų prisijungtų povandeninių laivų raketos su branduolinėmis bombomis. Ir jų negalima būtų atšaukti.

1979 metais pasaulis jau buvo ant branduolinio karo slenksčio, kai Kolorado Springso karinės vadavietės centre kompiuteriai klaidingai pranešė Sovietų branduolinį puolimą. Buvo staigiai paruoštos balistinės raketos ir branduoliniai bombonešiai. Krizės buvo išvengta tik todėl, kad Žemės palydovai nepatvirtino perspėjimo ir amerikiečių pajėgos nurimo.

Prezidentas Barakas Obama savo prezidentavimą pradėjo idealistiškai svajodamas apie pasaulį be branduolinių ginklų ir gavo Nobelio taikos premiją, o baigė sankcionuodamas didžiulę ginklavimuisi skirtą programą.

Lengva būti idealistu, kai neturi atsakomybės už savo šalį ir pasaulį. Daugelis prezidentų, įgiję galią ir įtaką, elgėsi priešingai nei jie norėjo.

Kaip pasielgs JAV prezidentas? Jis kol kas toks pat nenuspėjamas ir keliantis nerimą, kaip ir Kim Jong-unas, Vladimiras Putinas ir kiti iš „šelmių galerijos“, besidžiaugiantys savo branduolinių ginklų arsenalais.

Norisi tikėti, kad atominės bombos numetimas ant Nagasakio buvo paskutinis branduolinis ginklas, panaudotas iš pykčio. Tolima žmonijos perspektyva (pavyzdžiui, kelių amžių) atrodo labai optimistinė. Ar ji optimistinė sekantį dešimtmetį? Sekančius tris metus? To niekas nežino.

Giružis.

Autorius yra fizikas,habilituotas fizinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, profesorius

Veidaknygė

Komentarai :

  1. Gerai mokyti, kai nereikia priimti sprendimų ir kai nesi atsakingas už stabilumą pasaulyje. Matgi Trumpas=Putinas. . Propesorius.

  2. Liberastinio leftisto svaičiojimai.Tokioas valstybes reikia sunaikint.Ir kas tai padarys,jei ne JAV?

    1. Ar dar mazai pralieta kraujo Afrikoj,
      Artimuose Rytuose. Kraugeriai nori karo, iesko preteksto. Visi karai buvo pradeti nuo smeisto ir apkaltinimu.A





Comments are closed.

Share