Jonas Grigas. Ar esame pasiruošę ateities karui?

Karas visada buvo vienos pusės politinės valios primetimas kitai pusei, siekiant sukelti daug skausmo ir priversti ją priimti sąlygas — ir technologija visada čia vaidino didžiausią vaidmenį.

Pradžioje buvo ietys, arbaletai, vėliau patrankos ir nuodingosios dujos. Karo lauke atsirasdavo vis nauji galingesni griovimo metodai, kurie keitė kariavimo būdus.

Šiandien mokslas ir technologija naudojami primesti politinę valią visai ne tradiciniame karo lauke. Priešininkai naudoja kosmosą, kibernetines atakas, biologiją ir kitas atsirandančias technologijas siekiant sugriauti pamatines mūsų visuomenės sistemas, įskaitant telekomunikacijų infrastruktūrą, energetines, sveikatos apsaugos ir transporto sistemas bei finansines institucijas. Trumpai sakant, priešininkas gali įgyti pranašumą neiššovęs net vieno šūvio.

Šie kariavimo būdai nėra jau tokie nauji. Pirmoji pasaulyje kibernetinė ataka buvo įvykdyta dar 1834 metais, kai du prancūzų bankininkai įsibrovė į vyriausybės mechaninio telegrafo sistemą ir gavo informaciją apie rinką daug anksčiau už savo varžovus.

O biologinę ataką mongolų armija surengė 1346 metais, mėtydama maru užkrėstus lavonus į apsiaustą Kafos (dabar Ukrainos Feodosija,) miestą, siekdami paskleisti marą tarp priešų.

Bet dabar pasikeitė technologijų mąstai ir greitis. Pavyzdžiui, kažkokiai grupei atsirasti kosmose nereikia milijardų dolerių ar eurų ir valstybės rėmėjos. Maži Žemės palydovai, kurie kainuoja vos keletą tūkstančių dolerių, gali pigiai padaryti žalos priešininkui žemoje Žemės orbitoje. Šie batų dėžutės dydžio palydovai turi milžinišką potencialą nacionaliniam valstybių saugumui.

Kosmosas tapo esminė infrastruktūra. Jis yra viso ko centras, pradedant padėties nustatymo sistema (GPS) ir baigiant komunikacijomis. Pasitikėjimas kosmosu skatina būtinumą apsaugoti tiek jo turtą, tiek padaryti kosmoso infrastruktūrą lankstesnę.

Maži palydovai gali padėti palaikyti GPS ir ryšių sistemas. Bet jų prieinamumas daro juos pažeidžiamais teroristų grupių ir priešiškų šalių.

Kosmose vyksta palydovinių technologijų, ryšių ir optinių jutiklių, kurie suteikia žvalgybinę informaciją, varžybos.

Kibernetiniai nusikaltimai yra kitas pavojus, kuris per kelias minutes gali padaryti daug žalos. Kompiuterių virusas „WannaCry“ pernai užkrėtė 200 000 kompiuterių 150-yje šalių ir išjungė ligonines Jungtinėje Karalystėje.

Pavojų kelia biologiniai ir cheminiai ginklai. 2001 metais juodligės išpuolis nužudė penkis žmones ir užkrėtė dar 17, primindamas biologinių išpuolių pavojų.

Šiais metais Vokietija sulaikė asmenį, planavusį cheminį išpuolį. Visi žinome apie rusų cheminį išpuolį Anglijoje prieš Skripalius.

Bilas Geicas neseniai pastebėjo, kad net gripo virusą galima paversti ginklu, kuriuo galima nužudyti milijonus ir supančioti šalies ekonomiką.

Galimybę manipuliuoti genais taip pat galima paversti ginklu. Kas būtų, jeigu viena šalis paverstų savo žmones atspariais kokiai nors ligai, o likęs pasaulis liktų neapsaugotas?

Mažosios šalys, tokios kaip Lietuva, kuriose mokslas ir technologijos yra silpnesnės, tapo labai pažeidžiamos didžiųjų šalių ir yra jų įkaitės.

Kibernetines atakas galima sutrukdyti geresniu duomenų kodavimu ir kitomis priemonėmis.

2016 metais Kinija paleido pirmąjį pasaulyje atsparų įsibrovimui ryšių palydovą, panaudoję kvantinį kodavimą. Amerikos Los Alamos Nacionalinė laboratorija taip pat yra sukūrusi panašų kvantinį duomenų kodavimą.

Apsaugai nuo biologinių išpuolių Amerika naudoja dirbtinį intelektą kartu su palydoviniais vaizdais, siekiant numatyti epidemijų protrūkius.

Reikia liautis galvoti apie karą kaip apie linijas žemėlapyje, tankų ir artilerijos apšaudymo galią ir net teritorijas. Karas jau vyksta.

Mokslininkai ir inžinieriai yra priešakinėse jo linijose. Teroristinės valstybės siekia sugriauti Vakarų demokratiją.

Siekiant sėkmingai atgrasinti priešininkus, reikia ne tiek užsienio karinių bazių kūrimo, kiek mokslo ir techninės pažangos šiose naujose kovos srityse. Nuo jų labiau priklauso mūsų ateitis, nei nuo bataliono užsienio karių.

Autorius yra fizikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys