Kasmet sutinkant Tautos tragedijų dieną – birželio 14-jąją, tūkstančių lietuvių širdyse atgimsta penkios dešimtys rusiškosios agresijos valdomi Lietuvos okupacijos metai, pasiaukojimo dėl Lietuvos išlaisvinimo atnešę ir Lietuvą palikusiems išeiviams, į Sibirą ištremtiems, Lietuvos miškuose kovojusiems.
Juozaičio dienoraštis pasakoja, kad „Rusų pasauliui“ meldėsi tiek daug šviesių galvų, inteligentų, kalnus knygų rašė rašytojai, o kiek gerų spektaklių ir filmų pastatė! Visi dėl pasaulio sielojosi daužėsi į krūtinę, kad jį išgelbės tik „kenčianti ruso siela“…
Ryškiausia Lietuvos prozininkė R. Šerelytė, susipažinusi su paskutinio partizano Antano Kraujelio gyvenimu ir veikla 2022 metais parašė knygą „Pro rūdijančią naktį“, Alma litera.
Rašytojai svarbiausia rūpi Tautos praeitis: „Kuo toliau, tuo labiau gręžiuosi į ją, o ne ateities pusėn“.
Tautos Knygnešių istorijas, pokario metų ir sovietmečio stagnacijos dešimtmečius seniausioji lietuvių karta jau nusinešė Anapilin, tačiau „kiekvienas mūsų ilgisi žmogaus, į kurį norėtų būti panašus. Kad žinotų, kam atėjo ir dėl ko išėjo,“ – teigia rašytoja.
Šimtmečius savo nacionalinio orumo ir laisvės siekianti šventoji Tautos dalis visada liudys ir sieks išsivadavimo iš rytų vergystės.
Iškovota Laisvė – atnešta Knygnešių kuprinėse, iškentėta pokario partizanų bunkeriuose – primins Tautos šaknis ir šlovingą istorinę praeitį.
Seną ir išskirtinę savo istoriją turinti Europos šiaurės rytų šalis – Lietuva turi savo istoriją, savo išskirtinę egzistencinę literatūrą, partizanų dainas…
Šerelytės romano pasakojimo gijas jungia du Tautos kovų už laisvę dešimtmečiai, liudydami tėvynės meilės, ištikimybės, katalikiškos šeimos, tikėjimo ir didvyriškumo sampratas. Tautos istorijoje gyvybingai plaka kelių Lietuvos kartų širdys, o Lietuvos partizanų, tremtinių ir išeivių temas , kurias sovietrežimas labiausiai norėjo pakeisti.
Lietuvos rašytojų tekstuose plaka kelių Lietuvos kartų širdys. Likimai ir okupacijos sužaloti randai išlieka kelių kartų atmintyje su nepamirštamu pokario kaimo surūdijusiu reklaminiu stendu: „Komunizmas – šviesi žmonijos ateitis“, ir šeštą ryto propagandinei govorilkai uždainavus: „Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė“, kolchoznikai kelėsi ir įsivaizdavo statę šviesų rytojų…
Mano karta govorilkos traškėjimą, stribų ir ekadavedistų siautėjimus raudonosiose Revoliucijos skerstuvių šventėse bildant išklerusiems gruzovikams ir milicijos palutorkėms vis tebegirdi „palaužtuose praeities gyvenimo rutinos“ sapnuose.
Neišnyksta vaizdai, kai Raudonajame kampelyje prie musių išmargintos dulkinos Lenino galvos stribelkos, apsigyvenusios gražiai subudavotose pirkiose, šoko kazačioką, kai girtas enkėvedistas „išplyšusiu klynu, kerzavais batais“ siaubingais 1949 metais suradęs brolio partizanų dainų sąsiuvinį daužė mano galvą į sieną, o brolį 10-čiai metų ištrėmė į Sibirą.
Knygnešio, buržuazinio mokytojo Lietuvos sąjungos šaulio – sovietų priešo šeima – turi būti sunaikinta!
Priklausau tai kartai, kuri matė, kaip išbuožintų ūkininkų šeimas naktimis vežė sunkvežimiais ir pastotėmis į Sibiro lagerius, kaip kartą „jaunas berniokas iššokęs per bortą, bandė bėgti, o maskolis supyškino į vaiką ištisą apkabą. Tarybinės santvarkos priešas čia pat turi būti sunaikintas!
Tokios mano kartos patirtys įsipainiojusios į režimo prisiminimų tinklą lyg tolima rusiška „Kreiser Avrora“ daina“ – aidu tebeskamba kaip ištuštėjusi nepašertų kolchozo kiaulių kiaulidė.
Kaimo tyla spengė nuo žuvusiųjų tylos, kuri šiandien netikėtai/tikėtai atvedė į pasaulio nugalėtojų pasikartojančią žudančią Ukrainos okupaciją…
