Vasario 9 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo (LGGRTC) centre nepasirodė nė vienas iš trijų istorikų pakviestų draugiškam pokalbiui apie esą netinkamą centro darbą. LGGRTC generalinis direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, atsižvelgdamas į Istorijos instituto ir kelių universitetų atstovų pareiškimą, kad jie nutraukia bendradarbiavimą su Centru, pakvietė juos atvykti į Centrą betarpiškam pokalbiui siekdamas išsiaiškinti tokio jų poelgio priežastis.
Istorijos instituto direktoriui dr. Alvydui Nikžentaičiui, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanei dr. Loretai Skurvydaitei, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriui dr. Vasilijui Safronovui bei Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros vedėjui dr. Mariui Sirutavičiui buvo išsiųsti Centro generalinio direktoriaus pakvietimai susitikti draugiškam pokalbiui.
„Gerbiami kolegos, maloniai kviečiu Jus vasario 9 d. (antradienį) 11.30 val. atvykti aptarti eskaluojamą situaciją ties LGGRTC ir galimas bendradarbiavimo galimybes. Susitikimą siūlau organizuoti Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso administracijos aktų salėje. Naudojuosi proga Jus pakviesti pokalbiui, nes sužinojau, kad Jūs vasario 9 d. 14.00 val. lankysitės pas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen,” – kvietime rašė A. Jakubauskas.
Tačiau į kvietimą atsiliepė tik dr. L. Skurvydaitė, pranešdama, kad tokiam susitikimui neturės laiko, kiti istorikai kvietimo visiškai nepaisė.
Direktorius A. Jakubauskas išreiškė apgailestavimą, kad žymių mokslo institucijų atstovai nepanoro ne iš žiniasklaidos, o tiesiogiai susipažinti su Centro reikalais, nepasinaudojo proga išklausyti kitokios nuomonės, nei viešai yra pareiškę 17 Centro darbuotojų, ir kartu aptarti tarpinstitucinio bendardarbiavimo galimybes.
Primename, kad sausio 28 d. d. 17 LGGRTC darbuotojų išsiuntė kreipimąsi į Seimą, kuriame pareiškė nerimaujantys dėl siekio politizuoti LGGRTC veiklą, darbuotojams daromo spaudimo, specialiai vienam žmogui sukurtos pareigybės, profesinės kompetencijos nuvertinimo. Po šio kreipimosi Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen susitiko centro darbuotojų atstovais bei LGGRTC direktoriumi Adu Jakubausku. Buvo nutarta sukurti darbo grupę iškilusiems klausimams spręsti.
Vasario 4 d. Seimas gavo ir kitą atvirą laišką, kurį pasirašė jau 61 Genocido tyrimų centro bendradarbis. Savo kreipimesi LGGRTC darbuotojai išreiškė apgailestavimą, kad keli kolegos pasisakė visų Centro darbuotojų vardu ir teigė esantys „pajėgūs patys kompetentingai spręsti problemas įstaigos viduje, o kilusius tarpusavio nesutarimus – kolegišku bendru sutarimu“. Ir tikino, kad „Centre priimami sprendimai pagrįsti pagarba, tarpusavio pasitikėjimu, racionalumu, profesionalumu ir orientuoti į siekiamą rezultatą”.
Kai Istorijos institutui vadovauja žmogelis su kagebistiniu šleifu, tikėtis, kad jis palaikys Lietuvos, o ne Rusijos požiūrį į Lietuvos istoriją, gali tik visiškas naivuolis.
Iš tikrųjų, galima padaryti pakankamai konkrečią išvadą, kad mūsų dienomis susiklosčiusi pasaulinė istorinė akademinė struktūra – tai viso labo įrankis tų jėgų, kurios siekia pasaulinio viešpatavimo ir kurios vengia viešumo, nes kitaip išaiškėtų tikroji tiesa, kurią visa žmonija daugiau mažiau žino ir labai pageidauja, kad ji nebūtų maišoma su melu, kurią skleidžia LIETUVOS ir kitų, buvusių okupuotų šalių, priešai!!!
Miela Zose, Jus puikiai rašote, bet, atrodo, daug metų gyvenote sovietmetyje ir ten išmokote taip rašyti, kad skaityti reikia tarp eilučių – nuspėti kas tas „įrankis” ir kas „tų jėgų” siekia. Nebijokite ir rašykit tiesiai – šviesiai!
Mūsų tinklapyje reguliariai pasirodo straipsniai istorine tematika, kurie visada pritraukia daugybės lankytojų dėmesį ir sukelia audringas diskusijas.
Neretai jos vyksta laikantis seniai susiklosčiusios takoskyros – vienoje pusėje įsitvirtinę akademinio mokslo atstovai, kitoje – neoficialių požiūrių į vienus ar kitus įvykius ar patį istorijos mokslą apskritai atstovai.
Ir tokiose diskusijose paskutiniu ir nenukertamu pirmosios skaitytojų grupės koziriu visada tampa oficialaus istorijos mokslo autoritetas. Atseit: šitas teiginys priklauso autoritetingam mokslininkui, o tu kas toks, kad ginčijies?
Bet kiek nepajudinamas to mokslininko autoritetas?
Turint galvoje, kad tinklapyje buvo ne kartą pareikšta (ir niekas iš principo to neneigė), kad oficialioji akademinė istorija buvo nuolat perrašoma, atsižvelgiant į nugalėtojų arba istorinius tyrimus finansavusių žmonių ir visuomenės sluoksnių interesus, galima visiškai aiškiai teigti, kad šita disciplina neturi vienos iš svarbiausių bet kurio mokslo savybių, o būtent – objektyvumo.
O jeigu istorija šimtu ar net tūkstančiu procentų perrašyta ir neobjektyvi, tai iškyla klausimai: ar galima vadinti ją mokslu? Ir ar egzistuoja istorijos mokslas apskritai?
Klausimai, reikia pripažinti, iš tiesų super svarbūs.
Bet jeigu šiuolaikinė oficialioji istorija nėra mokslas, tai kas ji tokia?
Turint galvoje funkcijas, kurias ji šiandien atlieka, galima padaryti pakankamai konkrečią išvadą, kad mūsų dienomis susiklosčiusi pasaulinė istorinė akademinė struktūra – tai viso labo įrankis tų jėgų, kurios siekia pasaulinio viešpatavimo. Tų jėgų, kurios vengia viešumo, kurios jau seniai vadinamos pasauliniais užkulisiais.
Daugelis ims tvirtinti, kad tai – susiklostęs institutas, turintis daugelį šimtmečių kauptą autoritetą ir dėl to jį atmesti – reikštų išmušti pagrindą iš po visuomenės, kas atves į barbarybę.
Tačiau prisiminkime kaip mūsų tauta naiviai, bet tvirtai tikėjo „laisva spauda” ir „nepriklausoma žiniasklaida” dar prieš kokius 25 metus. Šiandien rimtai kalbėti apie tokius dalykus gali arba visiškas idiotas, arba didelis piktadarys. Tikėjimas išgaravo, tačiau pasaulis nesugriuvo. Tiesiog žmonės pradėjo gyventi realiame pasaulyje, o ne mitiniame.
Bet argi oficialusis istorijos mokslas atlieka ne tas pačias funkcijas klaidinant žmones, kaip ir „nepriklausoma žiniasklaida” ir dar, beje, pasitelkusi tą pačią žiniasklaidą į pagalbą?
Tikslas, kurio oficialusis istorijos mokslas neviešina, bet kurio nuosekliai siekia savo veikla – ir tą mes sistemingai pastebime – užtikrinti Vakarų judėjų-krikščionių ir anglo-semitų civilizacijų moralinę viršenybę likusių civilizacijų atžvilgiu, diegiant pastarosioms pojūtį, jog jų istorija yra niekinga, iškraipant tą istoriją ar paprasčiausiai nubraukiant ją.
Jeigu būsime objektyvūs, turime pripažinti, kad oficialusis istorijos mokslas visiškai nesiekia gauti naujų istorinių žinių ir dalintis jomis su visuomene, o priešingai – visokeriopai stabdo tų žinių rinkimą ir slepia sukauptus žinių masyvus nuo tautų. Žinoma, dalį tiesos oficialusis istorijos mokslas yra priverstas paskelbti, tačiau be paliovos permaišo tą tiesą su įvairiausiomis falsifikacijomis. O iš gyvenimiškos patirties mes žinome: kad efektyviau prastumtum į žmonių protus melą, reikia jį sumaniai sumaišyti su tiesa. Nepilna tiesa arba tiesa, sumaišyta su melaginga informacija tampa melu.
Iš to seka, kad apskritai visas šiuolaikinis oficialusis istorijos mokslas – tai atviras ir begėdiškas melas, kurį sugalvojo siauras mokslo valdininkų ratas: tai pasakytina tiek apie Egipto piramides, kurias atseit pastatė vergai su kirstukais, tiek apie bokštus dvynius, kurie atseit sugriuvo dėl įsirėžusių al Kaidos lėktuvų.
Visa tai – anokia naujiena. Netgi Čerčilis, kurio labai nemėgstu dėl jo ištikimo tarnavimo pačiai kruviniausiai pasaulio istorijoje britų monarchijai, savo laiku prasiplepėjo: „Istorija – tai melas, dėl kurio susitarė istorikai”. O jis buvo asmenybė, turėjusi priėjimą prie autentiškos informacijos.
Dėl to patikslinsiu dar sykį, kad šiuolaikiniam oficialiam istorijos mokslui būdingos ne tiek tyrimų, kiek apsaugos (tikrų žinių slėpimo nuo plačiųjų liaudies masių) funkcijos.
Dėl to būtų logiška pasižiūrėti, ar egzistuoja istorijos mokslas kitoje barikadų pusėje – tarp nepriklausančių oficialiam istorijos mokslui istorijos tyrinėtojų. Ir čia pamatysime, kad nepaisant daugybės pradinukų, neturinčių reikiamos kvalifikacijos, nepaisant galimų specialiai įterptų provokatorių, tokių kaip Nosovskis ir Fomenka, reikia pripažinti, jog būtent čionai ir tiktai čionai esama tikrų Mokslininkų Istorikų.
Žinoma, išsiaiškinti autentišką istoriją – labai sunkus darbas. Tačiau tas, kurį tai traukia, turi galimybę tai padaryti.
O gal ims ir įneš savo indėlį šiame nepaprastai užsitęsusiame informaciniame ir ideologiniame kare su dabar jau akivaizdžiai supuvusia Vakarų civilizacija.
Šaltinis:
topwar.ru/24723-suschestvuet-li-istoricheskaya-nauka.html
·
Daug prirašyta iš maskoliško portalo, o galima būtų pasakyt trumpai ir aiškiai – istoriją rašo nugalėtojai! Lietuva ir lietuviai, pasirodo, nėra nugalėtojai, jeigu jiems jų įstoriją rašo kažkokios mažumos, užsieniečiai ir kažkokie tipai – padugnės!
Reikia kelti klausimą dėl buvusių KGB darbuotojų pavardžių paviešinimo. Matome, kad jų įindo į valstybės valdymo struktūras ir ardo šalį iš vidaus !
Ką jau dabar viešinti, kai jie visi valdžioje ir valdo visą žydiasklaidą lietuvių smegenims praplauti! Jei sotietmėčių mes gerai žinojome, kad visos „Tiesos” ir :Komjaunimo tiesos” tiek ir buvo vertos kiek kainavo po 3 kapeikas, tai dabar sumokame žymiai brangiau ir gauname tą patį melą, tik į auksiukus įvyniotą!
Kodėl Pozicija nepaskelbia istorikų pareiškimo teksto?
GRU su KGB susitinka. Lietuvos Seime. Rimtai – kam tada Sausio 13 reikejo?
O kam Lietuvoje rūpi, kad GRU su KGB susitinka. Lietuvos Seime?! Gal tik Tau ir Man, o visai lietuvių visuomenei nusišvilpti! Gal ir nėra tokios lietuviškos visuomenės, nes tyli visos TV, rašeivos ir t.t. Vadovauja KGB karininko mergelė Lietuvos Seimui ir visi patenkinti – nė mur-mur – jokių piketų, jokių demonstracijų, jokių mitingų, jokių peticijų, tik vienas kitas pirstelėjimas!