Koronaviruso protrūkis ir dėl jo paskelbtas karantinas neabejotinai tapo iššūkiu Lietuvos visuomenei. Čia į vieną vietą susilieja psichologinė trauma sugriuvus įprastam gyvenimo ritmui, ekonominiai iššūkiai, neretai susiję su šeimos finansinės padėties pablogėjimu, bei elementari baimė, kurią sėja pats virusas. Visi šie elementai susilieja į potencialiai grėsmingą kokteilį, kurio nulemtas atsakas į krizinę situacija galimai turės ilgalaikių pasekmių visai visuomenei.
Pirmasis iš šių atsakų yra bandymas neigti ir tam tikra prasme eksternalizuoti visą krizinę situaciją, pabrėžiant viruso svetimybę. Kitaip tariant, visa krizė yra ne mūsų ir ne dėl mūsų, o mes esame viso labo nekaltos aukos, kurioms virusas buvo atvežtas ir primestas. Prie to, sąmoningai ar ne, ilgą laiką prisidėjo ir testavimo strategija, apėmusi tik asmenis, grįžusius iš užsienio ar su jais bendravusius.
Viena vertus, tai leido politikams girtis puikiu viruso suvaldymu, nes visi atvejai esą tik įvežtiniai, nors jokie kiti tiesiog ir negalėjo būti nustatomi, o to, ar asmenys užsikrėtė užsienyje ar jau grįžę taip pat patikrinti neįmanoma. Kita vertus, tai leido visuomenei susiformuoti nematomą barjerą. Padedantį atriboti „teisuolius“ nuo grėsmės aktorių.
Prie to galima pridėti ir socialinės atskirties aspektą: kol didelė visuomenės dalis negali sau leisti atostogų užsienyje, grėsmės šaltiniu tampa keliaujantieji, galintys sau leisti slidinėjimo atostogas Šiaurės Italijoje ar dar kitas keliones. O tais atvejais, kai pastaroji kitoniškumo sritis pasidaro netinkama (pvz., grįžtančių emigrantų atveju), visuomet galima ištraukti iš bendro grįžtančiųjų konteksto girtaujančiuosius, besielgiančius agresyviai ar kitaip grėsmingai atrodančius ir tik dar labiau sustiprinti „ne mūsų“ įvaizdį. Čia į bendrą srovę įšokti nusprendė ir Ministras Pirmininkas, pavadindamas tokius asmenis „ne žmonėmis“. Tokiu būdu visuomenėje yra brėžiama maksimali įmanoma skirtis.
Su minėta skirtimi yra susijęs ir antrasis atsakas: jei mes padaliname visuomenę į „mes“ ir „jie“ grupes, rezultatas paprastai būna perdėtas teisuoliškumas ir pyktis. Nes juk „mes“ esame geri (nes „mums“ priklausau aš), o „jie“ tuomet neišvengiamai yra blogi. Šiuo atveju, jie yra kalti, nes parvežė virusą, bet tuo pat metu jie privalo būti ir moraliai blogi ar bent blogesni už kitus. Tad kuomet parvykusieji nesilaiko karantino, tai tampa didžiule problema, bet kai to nedaro likusi visuomenės dalis, šis elgesys tampa pateisinamu ar tiesiog yra nutylimas.
Dar daugiau – įsitikinimas savo teisumu ir susikaupęs pyktis lemia paramą drakoniškoms priemonėms, tokioms kaip kelias paras trukęs priverstinis parvykusiųjų uždarymas, dažnai su viruso prevencija visiškai nieko bendra neturinčiomis sąlygomis ar iniciatyvos stebėti tokius asmenis visą parą, pvz. sekant jų mobiliuosius įrenginius.
Tačiau net ir šios priemonės dažnai matomos kaip nepakankamos, ką parodo ir nuolat pasikartojantis internetinių komentarų tropas atidaryti Lukiškes ir ten patalpinti visus grįžusiuosius ir sergančiuosius.
Beje, pastarasis elementas taip pat yra svarbus, nes rodo galima polinkį plėsti stigmatizuojamųjų ratą, į jį įtraukiant ir užsikrėtusiuosius: argumentuojama esą jie patys kalti, nes nepakankamai saugojosi ir sukėlė grėsmę sau ir kitiems bei papildomą naštą mokesčių mokėtojams. Kitaip tariant, net ir vietoje užsikrėtę yra suvokiami kaip grįžusių grėsmės aktorių bendrininkai. Ir nors toks susipriešinimas bent daliai gali būti veiksminga dorojimosi su trauma strategija, tokia poliarizacija ir radikalizacija gali turėti pavojingų ilgalaikių socialinių ir politinių (nepamirškime, kad gyvename rinkiminiais metais) pasekmių.
Trečia, tokia eksternalizuotos grėsmės ir pykčio atmosfera dažnai veda žmones ieškoti autoriteto bei palengvina asmeninių ir pilietinių teisių atsisakymą. Bene ryškiausias to pavyzdys – Seimu pateikti įstatymo pakeitimai, iš esmės įgalinantys skaitmeninę stebėseną, įpareigojant mobiliojo ryšio operatorius ekstremalios situacijos, nepaprastosios padėties ir pan. atvejais teikti klientų duomenis be teismo sankcijos. Ir nors viena vertus, kontekstas ir pakankamai akivaizdus – užtikrinti, kad asmenys, kuriems privaloma saviizoliacija, jos ir laikosi – siūlomi pakeitimai peržengia šias ribas, apimdami ir srauto duomenis, t.y. naršymo informaciją, slaptažodžius ir kt., kas suteikia valstybei galias itin stipriai pažeisti piliečių privatumą. Ir tai tėra tik vienas iš galimų pavyzdžių, kaip galima naudoti krizinę situaciją pamatinių piliečių teisių ir laisvių erozijai, ypač situacijai kuomet, kaip Lietuvoje šiuo metu, politinė opozicija yra visiškai išnykusi iš viešosios erdvės.
Tad darosi akivaizdu, kad koronavirusas jau yra tapęs ne vien medicinine ar ekonomine, bet ir socialine bei pasaulėžiūrine problema, su kurios pasekmėmis reikės tvarkytis dar ilgai po to, kai pandemija nuslūgs, o kasdienis gyvenimas bent iš dalies sugrįš į įprastas vėžes. O tai neišvengiamai reikalauja ir kiekvieno iš mūsų didesnės ramybės stresą keliančių įvykių kontekste.
Doc dr. Ignas Kalpokas yra Vytauto Didžiojo universiteto ir LCC Tarptautinio universiteto lektorius.
