1944 01 29 įvyko Kaniūkų kaimo Šalčininkų rajone tragedija. Sovietiniai partizanai nužudė keliasdešimt Kaniūkų kaimo gyventojų, o patį kaimą sudegino. Kaniūkų kaimas buvo Rūdninkų girios pakraštyje, o šiame miške nuo 1943 metų bazavosi Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) (LKP(b)) Genriko Zimano vadovaujami partizanai, viso čia slapstėsi apie 2000 partizanų ir gyventojų.
Lentelė paimta iš A. Aleksandravičiaus straipsnio „Kaniūkų kaimą iššaudę žydai – holokausto aukos?“, o lentelė sudaryta pagal LPJŠ (sovietinio Lietuvos partizaninio judėjimo štabo duomenis.)
Dalis iš žydų buvo pabėgę iš Vilniaus geto. Jie vykdė įvairias diversijas vokiečių kariuomenės užnugaryje, jų veiksmai sukeldavo vokiečių keršto akcijas prieš civilius gyventojus. Kaimuose gyventojai kentėjo ir nuo raudonųjų partizanų terorizavimo ir plėšikavimo, tos raudonųjų partizanų akcijos buvo vadinamos „paruošų operacijomis“.
Suprantama, partizanams reikėjo maisto ir kitų pragyvenimui būtinų reikmenų. 1943 metų rudenį aplinkiniuose kaimuose kūrėsi vietiniai ginkluoti savisaugos būriai, jų tikslas buvo ginti kaimo gyventojų turtą nuo raudonųjų partizanų plėšikavimo. Kaniūkų kaime įsisteigė Vladislavo Voronio vadovaujamas savisaugos būrys, kurio narių skaičius sudarė apie 30 žmonių.
Reikia pasakyti, kad tarp sovietinių partizanų ir pas juos atbėgusių žydų iš geto nebuvo draugiški santykiai, apie tai rašo R. Zizas savo knygoje „Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941–1944 m,. V. 2014 p. 199:
„M. Šumauskas A. Sniečkui 1943 m. rudenį rašė; „čia (Kazėnų ir Naručio) miškuose vyksta nemažai neleistinų dalykų, prieš kuriuos niekas neprotestuoja. Turiu galvoje Vilniaus geto žydus. Vilniaus geto žydų organizacija apginklavo nemažą grupę žydų atėjusių į šias vietoves. Čia juos pasitiko Markovo [Baltarusijos partizanų vado pavardė] žmonės, daugelį žydų nuginklavo, atėmė ne tik visus ginklus, bet ir laikrodžius, odinius paltus, batus, vienu žodžiu, apiplėšė, o žmones paleido miškan likimo valiai. Tikri faktai, kad daugelis žydų dabar vaikšto apsirėdę skarmalais ir beveik basi, o daugelis markoviečių išsifrantavę žydų paltais ir batais“. M. Šumauskas darė išvadą: kad ir kas būtų, bet žydai tokios skriaudos neturėtų sulaukti; jis retoriškai klausė: „Kuo partizanai skiriasi nuo plėšikų, jeigu taip su žydais elgiasi?“ Ir atsakė: Atrodo niekuo.“1 Minėta knyga p. 199, Kazimiero (M. Šumausko) 1943 m. lapkričio 2 d. laiškas A. Sniečkui, LYA, f. 1, ap. 1, b. 438, l. 39.“
1944 m. sausio 29 d. raudonieji partizanai apsupo Kaniūkų kaimą ir nužudė 35 vietos gyventojus (straipsniuose lenkų kalba nurodoma, kad žuvo 38 asmenys), 13 buvo sužeistų iš jų 10 – sunkiai, kartu kaimas buvo padegtas. Gaisro metu sudegė 36 gyvenamieji namai, 40 kluonų, 39 tvartai, pirtis. Tvartuose buvo 50 karvių, 16 arklių, apie 50 kiaulių, apie 100 avių, 400 vištų, inventorius ir pašarai.
Sovietiniai partizanai siekdami apsirūpinti maistu, drabužiais ir avalyne plėšė aplinkinių kaimų gyventojus, apie tai liudija jų susirašinėjimas su LPJŠ:
„A. Sniečkus 1944 m. pavasarį M. Miceikai ir M. Afoninui rašė [Raudonųjų partizanų Lietuvoje vadai]: „Iš (Raudonosios armijos generalinio štabo) žvalgybos valdybos pasiekė žinios, kad kai kurie žydų būriai marodieriauja, atiminėja iš gyventojų auksą, laikrodžius. Medžiagas ir kitą turtą. Patikrinkite ir, jeigu pasitvirtins, reikia patraukti atsakomybėn marodieriavimo iniciatorius, didžiausius piktavalius sušaudyti nepaisant tautybės…]2 Minėtos knygos 213 p. Sniečkaus 1944 m. gegužės 11 d. šifruotė Gabriui (M. Miceikai), Petrui (M. Afoninui), ten pat, f. 1, ap. 1, b. 402, l. 64.
Maisto, aprangos, ginklų poreikiai lėmė dažnas ir dideles maisto paruošų bei kitokias operacijas. Apie jas, gyventojų apiplėšimo mastus galima pateikti daugybę pavyzdžių. Antai 253-iojo lietuvių savisaugos bataliono Rakliškių atsparos punkto kariai, 1944 m. sausio pradžioje surengę pasalą prie Pasalio kaimo, iš sovietinių partizanų atėmė pagrobtas 5 karves, 16 avių, 3 kiaules, per susišaudymą užmušti 6 arkliai. Atimti gyvuliai grąžinti savininkams, nes jie buvo mažažemiai valstiečiai3. Minėtos knygos 214 p. 253-iojo lietuvių policijos bataliono Baltininkų atsparos punkto vedėjo 1944 m. sausio 9 d. raportas bataliono vadui, LCVA, f. R-666, ap. A, b. 7, l. 260.
Partizanų būrys „Pirmyn“ birželio 6 d. [1944 m.] vykdydami maisto paruošos operaciją partizanai ėmė „nereikalingus“ daiktus, rausėsi spintose, skryniose ir kitose „netinkamose“ vietose ir kt.4 Knygos p. 225-226 „Pirmyn“ būrio vado M. Ceiko 1944 m. birželio 19 d. įsakymas, LYA, f. 24, ap. 1, b. 1, l. 3-4.
Apie sovietinių partizanų plėšikavimą Eišiškių apskrityje Daučiūnų kaime. Jie seniūną V. Antanaitį 1943 m. lapkričio 6 d. nusivedė į Daučiūnų ir Dainavos kaimus; ten jo akivaizdoje kinkė ūkininkų arklius, šaudė kiaules, grobė ir krovė į vežimus kitą turtą: duoną miltus, bulves, kopūstus, burokus, drabužius, kailius, vilną, avalynę ir visokius virtuvės rakandus, iš viso prikrovė 9 vežimus… [I